Apeinamas Madridas
Šiandien, penktadienį, 13 dieną, suėjo 20 metų, kai mes du, penktadienį, 13 dieną, tapome mudu. Tai proga, kuri suteikia mums teisę dviems būti be [vaikų] sąžinės graužaties ir mėgautis vienas kitu. Tai proga, kai [mamos dėka ir merginų priežiūra] mes pabėgam kur nors nuo namų, paragauti mažiau kasdieninio medaus. Šį kartą, 20-mečio proga, nusprendėme pabėgti kiek tolėliau, t.y. beveik keturios valandos skrydžio atstumu į Madridą.
2026 05 13
Madridą pasiekiame vakare. Pasidedame daiktus viešbutyje Hotel Legazpi ir iš karto nusitaikome į kultūros ir meno objektą kitoj gatvės pusėj, kuris dirba iki 21:00 [ot faini tie ispanai, supranta, kad ne visi žmonės gali eiti į muziejus darbo metu…]. O kitoj gatvės pusėje – Matadero Madrid, vienas inovatyviausių ir svarbiausių šiuolaikinės kultūros bei meninės raiškos centrų Ispanijos sostinėje. Šio milžiniško komplekso ištakos siekia XX amžiaus pradžią – architekto Luis Bellido suprojektuotas objektas buvo statomas nuo 1908 iki 1928 metų ir net kelis dešimtmečius veikė kaip pagrindinė miesto galvijų turgavietė bei skerdykla. Kompleksas funkcionavo iki pat 1996 metų, o po dešimtmetį trukusios pertraukos, 2006 metais, Madrido savivaldybės iniciatyva buvo priimtas sprendimas teritoriją prikelti naujam gyvenimui ir paversti ją multidsciplinine kultūros erdve.
Architektūra čia yra Neo-Mudejar stiliaus, pramoninio funkcionalizmo pavyzdys, kuriam būdingi raudonų plytų fasadai, geležinės konstrukcijos ir plytelių mozaikos. Atliekant didžiulę rekonstrukciją, visiškai išsaugotas istorinis pastatų išorės kiautas, o vidinės intervencijos sukurtos naudojant perdirbamas medžiagas (betoną, stiklą, plieną) taip, kad pakeitimai nepažeistų paveldo. Šiandien Matadero Madrid veikia kaip didžiulė kultūros bazė, kurioje kiekvienas paviljonas (nave) yra skirtas konkrečiai meno sričiai. Čia veikia nepriklausomo ir dokumentinio kino centras Cineteca, šiuolaikinių scenos menų ir teatro erdvė Nave 10, literatūros bei skaitymo skatinimo centras Casa del Lector, dizaino platforma Central de Diseño, menininkų rezidencijos bei skaitmeninių imersinių parodų centras. Didžiulėje centrinėje aikštėje organizuojami koncertai, maisto bei dizaino turgeliai ir festivaliai. Kaip tik vienas tokių ir prasidėjo kitą dieną – Maderidas šventė Šventojo Izidoriaus [kad ir kas jis bebūtų] dieną.
Taigi, parodinėse erdvėse radom dvi parodas. Viena jų – pirmoji Madride gyvenančios ir kuriančios menininkės Mónicos Mays asmeninė paroda „Pulgar“, eksponuojama „Matadero Madrid“ erdvėje Nave 0. Menininkės skulptūros ir instaliacijos puikiai susižiūrėjo su buvusios skerdyklos praeitimi, kurioje vyko kūnų bei atliekų valymas. Kūriniai iš atliekų, kažkokių likučių, transportavimo palečių, buitinių atliekų sukuria kažkokią religinę atmosferą, nejaukią ir skausmingą, o erdvė su arkinėmis sijomis tik sustiprina tai. Pradžia mūsų kultūriniame žygyje – puiki.
Kita paroda kiek paprastesnė, bet ne mažiau įdomi – „El botijo revisitado“ [Ąsotis iš naujo], skirta Madrido globėjui Šv. Izidoriui paminėti. Parodoje sujungtos Madrido kultūros tradicijos, šiuolaikinis menas ir eksperimentinė keramika. Jos centre – botijo, tradicinis molio ąsotis su rankena ir dviem snapeliais, skirtas vandeniui vėsinti. Šis indas yra privalomas Madrido kasdienybės ir gegužės 15 d. vykstančių Šv. Izidoriaus atlaidų bei mugių simbolis. Darbus, kuriuos spėjome apiūrėti prieš pat uždarant ekspozicines erdves, pristatė 50 jaunų keramikų iš keramikos mokyklos (Escuela de Cerámica de la Moncloa).
Vakaras liko pasivaikščiojimui po artimiausiai esantį La Latino rajonėlį. Nupėdinome iki Lamiak kabokėlio, prisiragavom įvairiausių tapų, šiek tiek paskanavom alaus ir vyno ir lėtai parpėdinome atgal į viešbutį.
2026 05 14
Paprasti, bet sotūs pusryčiai ir štai pradedame ketvirtadienį. Einame pro pagrindinę traukinių stotį Atocha, kur buvome susiplanavę pamatyti įspūdingą senosios stoties konversiją iš stoties į tropikinių augalų botanikos sodą Jardín Tropical de Atoche, tačiau pasimatė tik tvoros ir aiškūs ženklai, kad patekimas į vidų neįmanomas. Pirmoj dienos pusėje turėjome rezervaciją į prifataus fondo kolekcijos peržiūrą, tad ramiai ir neskubėdami, pamedžiodami liūtus Alwydos kolekcijai, priėjome prie Puerta de Alcalá. Nepriklausomybės aikštėje (Plaza de la Independencija), šalia garsiojo Retiro parko, karaliaus Karolio III užsakymu vartai buvo pastatyti 1778 metais, anksčiau nei Paryžiaus Triumfo arka ar Berlyno Brandenburgo vartai.
Šioje aikštėje radome pastatą, kurio vienos durys veda į antrą aukštą. Čia SOLO Independencia – privatus šiuolaikinio meno muziejus ir kultūros fondas, kurį įkūrė ispanų verslininkai Ana Gervás ir David Cantolla, siekdami populiarinti tarptautinį šiuolaikinį meną. Muziejus, galerija saugo įspūdingą „Colección SOLO“ kolekciją, kurią sudaro daugiau nei 1300 kūrinių iš viso pasaulio. Čia nuolat pristatomi patys įvairiausi žanrai: nuo pop siurrealizmo ir figūratyvinės tapybos iki kinetinių skulptūrų bei pažangiausių skaitmeninio meno projektų, sukurtų naudojant dirbtinį intelektą. Šiuo metu šioje erdvėje vyksta faina paroda „Helnwein: mundos invertidos“. Tai pirmoji didelio masto airių-austrų menininko Gottfriedo Helnweino retrospektyvinė paroda Ispanijoje. Šis veikėjas yra tarptautiniu mastu pripažintas vizualiųjų menų meistras, garsėjantis provokuojančiais ir emociškai stipriais darbais. Parodą sudaro apie 40 hiperrealistinių kūrinių, kuriais menininkas gilinasi į atminties, istorijos traumų bei galios struktūrų temas. Šalia dar 30 kitų garsių kūrėjų [Keiichi Tanaami, Ai Weiwei, Cleon Peterson, Kaws, Kayoko Mizumoto, Magda Kirk, Mark Newport,
kt.] darbai iš nuolatinės „Colección SOLO“ kolekcijos. Beje, patekimas vos už 4 eur.
Išėję iš Solo, lėtai pėdinome iki kito privataus fondo.
Patekimas į Fundación María Cristina Masaveu Peterson (FMCMP) – nemokamas. Teigiama, kad tai viena didžiausių privačių kultūros institucijų Ispanijoje, įkurta 2006 m. Maríos Cristinos Masaveu Peterson iniciatyva. Fondo tikslas – tęsti šimtametę Masaveu giminės mecenatystės ir meno kolekcionavimo tradiciją, skatinant kultūrą, švietimą bei mokslinius tyrimus tiek Ispanijoje, tiek tarptautiniu mastu. Masaveu šeimos istorija yra glaudžiai susijusi su Ispanijos pramonės ir bankininkystės elitu. Katalonų kilmės Masaveu giminė XIX amžiaus viduryje persikėlė į Asturiją, kur jie sukūrė galingą pramonės imperiją, apėmusią bankininkystę, cemento gamybą ir nekilnojamąjį turtą. Skirtingai nei daugelis Europos meno kolekcijų, kurios rėmėsi aristokratų palikimu, Masaveu kolekcija prasidėjo nuo nulio XX a. ketvirtajame dešimtmetyje. „Casa Masaveu“ buvo viena pirmųjų meno galerijų, apskritai veikusių Ispanijoje. Kolekciją itin išplėtė Maríos Cristinos tėvas Pedro Masaveu Masaveu, o vėliau ir jos brolis Pedro Masaveu Peterson, papildęs rinkinį šimtais neįkainojamų senųjų meistrų šedevrų. Istorinė „Colección Masaveu“ yra viena svarbiausių ir seniausių privačių meno kolekcijų Ispanijoje – nuo viduramžių iki XX amžiaus pabaigos [El Greco, Zurbarán, Ribera, Murillo, Goya, Keith Haring, Anselm Kiefer ir kiti]. Keista, bet čia lankymas yra nemokamas, tereikia rezervuotis laiką.
Iš čia nuėjome iki vieno labiausiai lankomų šiuolaikinio meno bei kultūros centrų Madride “CentroCentro”, esančio įspūdingose Cibeles rūmuose šalia Cibeles liūtų. Cibeles rūmai veikia nuo 1919 m., kaip centrinis Ispanijos pašto ir telegrafo rūmų kompleksas, dėl savo didingumo vadintas „Komunikacijos katedra“. 2007 m. pastatas tapo Madrido savivaldybės būstine, o po kruopščios ir tvarios architektūrinės rekonstrukcijos 2011 m. jame buvo atidaryta vieša kultūros erdvė CentroCentro. Šiandien čia veikia parodų salės, koncertų erdvės, o viršutiniame aukšte – populiari miesto apžvalgos aikštelė (Mirador Madrid). Šiuo metu pastate uždaryti keli aukštai, tad pamatėme tik vieną parodą – „Madrid Collects. 50 Contemporary Art Collections“. Parodoje dalyvauja 50 šiuolaikinio meno kolekcininkų. Kiekvienas iš jų ekspozicijai atrinko po du kūrinius iš savo asmeninių rinkinių: vieną, turintį ypatingą asmeninę ar emocinę vertę, ir kitą – įsigytą visai neseniai. Įdomi idėja, bet bendras vaizdas labai chaotiškas :]
Ir, beje, čia lankymas irgi nemokamas. Taip pat ir miesto panoramos apžvalga nuo CentroCentro kupolo.
Prasieiname Gran Via.
Šioje gatvėje mūsų kitas taikinys – Edificio de la Compañía Telefónica, istorinis architektūros kūrinys, pastatytas tarp 1926 ir 1929 metų pagal ispanų architekto Ignacio de Cárdenas ir amerikiečio Lewiso S. Weekso projektą. Oficialiai duris atvėręs 1930 metais, šis 89 metrų aukščio ir 15 aukštų milžinas tapo pirmuoju dangoraižiu Europoje ir ilgą laiką išlaikė aukščiausio žemyno pastato titulą. Jo architektūroje persipina pramoninis funkcionalizmas ir Niujorko dangoraižių įkvėptas dizainas su tradiciniais baroko elementais fasado apdailoje. Per Ispanijos pilietinį karą pastatas dėl savo tvirtos gelžbetonio konstrukcijos ir strateginio aukščio tarnavo kaip karinis stebėjimo punktas, ryšių centras bei slėptuvė nuo bombardavimų. Šiandien jame įsikūrusi ne tik registruota telekomunikacijų milžinės būstinė, bet ir Espacio Fundación Telefónica – inovatyvus kultūros ir technologijų centras, kur šiuo metu galima aplankyti dvi parodas. Viena jų nuolatinė – „Connections in the Telefónica Collection“, ekspozicija, kuri tyrinėja technologinę evoliuciją. Kita – šį mėnesį atidaryta paroda tyrinėja sudėtingą mikropasaulį, pagrindinius kvantinės mechanikos ir kvantinės kompiuterijos principus. Ekspozicija aiškina, kaip veikia šios technologijos ir kokius neįtikėtinus iššūkius bei galimybes jos kelia ateičiai. Puiki paroda, kurioje supratau, kad a] aš nieko nesuprantu ir b] Alwyda supranta beveik viską :]
Na ir čia jau pabaigėm kultūrinimosi veiksmus ir pasileidom bastytis po miestą. Pro perpildytas centrines gatves, pro dėl kažkokio renginio [turbūt to paties Izidoriaus] uždarytą Plaza Mayor, Madrido karališkiuosius rūmus Palacio Real de Madrid, Plaza de España ir monstrą Hotel Riu Plaza España [117 metrų aukščio, 27 aukštų neoklasikinio stiliaus pastatas, kuris buvo pastatytas 1953 m.] iki pat Mercado San Antón, kur eilinį kartą pavalgėm tapų ir gurkštelėjom alkoholio.
2026 05 15
Išėję į gatves nustembame. Miestas tuščias tarsi sekmadienį paryčiais. Apima keistas jausmas, kad kažko nežinome. Parduotuvės neveikia, kioskai neveikia, žmonių minimaliai… Museo Nacional Centro de Arte Reina Sofía nedirba. Einame toliau. Museo Nacional del Prado dirba. Palaukiame trumpoje eilutėje apie 10 min ir mes viduje. Bestovėdami eilėje telefonuose įskaitome, kad Šv.Izidoriaus diena tokia reikšminga, kad yra net laisvadienis. Ką gi, šveskime kultūringai!
Museo Nacional del Prado yra svarbiausias Ispanijos nacionalinis meno muziejus ir viena lankomiausių meno galerijų visame pasaulyje. Muziejus atidarytas 1819 metais, valdant karaliui Jonui Karoliui VII ir jo žmonai Marijai Izabelei Bragansai. Didžiulį neoklasikinio stiliaus pastatą specialiai tam suprojektavo garsus architektas Juan de Villanueva. Nacionalinio Prado muziejaus kolekcija yra milžiniška – ją sudaro daugiau nei 25 000 meno kūrinių ir istorinių objektų. Tai viena geriausių ir pilniausių Europos tapybos (nuo XII iki XIX a. pradžios) kolekcijų pasaulyje, su visokiais Diego Velázquez ir Francisco Goya, El Greco ir Titiano, Rubens ir Boscho kūriniais. Nusivarėme nuo kojų ir nuvarginome akis. Muziejus nedraugiškas net ir tokiems kaip mes, kurio meno ieškom nuolat ir ant kiekvieno kampo :]
Po tokio konservatyvaus meno, reikia šoko sielai ir akims. Sėdam į autobusą ir per lietų nuriedam iki Sala de Exposiciones / Sala Mateo Inurria 2 [kurią valdo Fundación Canal]. Čia šiuo metu vyksta išskirtinė tarptautinė gatvės meno paroda „Arte urbano. De los orígenes a Banksy“. Kokybiška ekspozicija pasakoja miesto meno evoliuciją nuo pirmųjų parašų (tags) Niujorko gatvėse praėjusio amžiaus 7-ajame dešimtmetyje iki sudėtingų šiuolaikinių vizualinių sprendimų, patenkančių į pasaulio galerijas. Daugiau nei 60 originalių kūrinių, kuriuos sukūrė tokios urbanistinio meno legendos kaip Jean-Michel Basquiat, Keith Haring, Blek le Rat, JR, Invader, Banksy, kt. Beje, paroda ir vėl nemokama.
Vykstame iki CaixaForum Madrid. Bet jis irgi nedirba. Tad ir vėl bastomės po miestą ir vietas, kurios pažymėtos kaip vertos dėmesio. Malasana rajonas, templo de Debod ir Mirador de la Montana, Retiro parkas ir, kazbeko, liūtai. Tada ramiai ir alkanai pajudėjome link viešbučio, pakeliui ieškodami skanios vietos paėsti. Radom iš trečio karto, bet labai fainą vietelę pavadinimu Muñeca Brava. Vėl vynas, vėl tapos ir visokie įdomūs maistai. Ir tarakonas, kultūringai išėjęs iš tualeto ir nuėjęs tūsintis su saviškiais.
2026 05 16
Šeštadienio rytas vėl normalus. Vėl pilna žmonių, vėl miestas nuo pat ryto verda, vėl veiksmo gausybė. Mes einame į CaixaForum. Dėmesio vertas pats pastatas – išskirtinis architektūros kūrinys, kurį suprojektavo garsioji šveicarų studija Herzog & de Meuron. Architektai transformavo senąją Mediodía elektrinę, išsaugodami jos istorinį plytinį fasadą, tačiau vizualiai „pakeldami“ pastatą nuo žemės, kad sukurtų viešąją aikštę apačioje. Vienas įspūdingiausių centro akcentų – prancūzų botaniko Patrick Blanc sukurta vertikalioji siena-sodas, kurią sudaro tūkstančiai augalų, klestinčių ir vešančių tiesiai ant pastato fasado. Viduje mus domina paroda „Soy Asurbanipal, rey del mundo, rey de Asiria“ [„Aš esu Ašurbanipalas, pasaulio karalius, Asirijos karalius“]: Ši didelio masto paroda, sukurta bendradarbiaujant su Britų muziejumi, puikiai ir labai įdomiai pristato 158 neįkainojamus istorinius objektus, kurie lyg komiksai pasakoja vieno galingiausių ir labiausiai pamirštų senovės valdovų gyvenimą bei imperijos palikimą. Pasiutiškai gera paroda. Bet mokama :]
Kitas mūsų taikinys – Museo Nacional Centro de Arte Reina Sofía. Kol stovime mažoje eilėje, spėjame nusipirkti e-bilietus ir maunam be eilės. Museo Nacional Centro de Arte Reina Sofía yra siaubingai didelis šiuolaikinio meno centras, garsėjantis XX a. bei dabartinio meno kolekcijomis. Įsikūręs XVIII a. buvusioje ligoninėje, kurią vėliau papildė avangardinis architekto Jean Nouvel priestatas, muziejus saugo beveki 25 000 kūrinių rinkinį, na o garsiausias muziejaus šedevras – Pablo Picasso paveikslas „Guernica”.
Be nuolatinės ‘didžiosios’ kolekcijos, kuri neseniai buvo iš dalies pertvarkyta, muziejuje verta apsilankyti 4-ajame aukšte, neseniai atnaujintoje kitoje ekspozicijoje, skirtoje šiuolaikiniam menui nuo 1975 metų iki šių dienų. Ši parodos dalis yra suskirstyta į tris teminius maršrutus, kurie per pastarųjų penkių dešimtmečių lūžius atveria visiškai naują požiūrį į Ispanijos bei pasaulio meno raidą. Viena tema apie feminizmo judėjimus, seksualinės laisvės ir subkultūrų įtaką meninei raiškai. Antra – skulptūrų galerija, kurioje pristatomas didžiulis 8-ojo dešimtmečio naujosios ispanų skulptūros proveržis. Trečia – apie meno tradicijų kūrimąsi po demokratijos sugrįžimo Ispanijoje.
Papildoma paroda – „Aurèlia Muñoz. Beings“. Didžiulė retrospektyva, skirta vienai svarbiausių šiuolaikinio tekstilės meno figūrų, Aurèliai Muñoz (1926–2011), kuri savo kūryboje peržengė tradicinio audimo, pluošto ir amatų ribas. Ji sujungė senąsias protėvių technikas su šiuolaikiniais sprendimais, žaidė su koliažais, tekstilės medžiagiškumu ir savadarbiu popieriumi. Nors iš pradžių pasirodė, kad neužkabins, bet visgi paliko didelį ir malonų įspūdį.
Kaip jau minėjau anskčiau, Madridas labai draugiškas muziejų ir meno centrų lankymo laiku. Tad net apie 5 ar 6 val vakaro visada gali sugalvoti, kur dar apsilankyti. Netoli Atocha stoties, industriniuose sandėliuose įsitaisęs meno centras Museo La Neomudéjar kaip tik po siestos, 17 val ir vėl atsivėrė lankytojams. Tad einame toliau kultūrintis.
Museo La Neomudéjar yra alternatyviosios kultūros ir avangardinio meno centras,2013 metais įsikūręs XIX amžiaus geležinkelio sandėlyje. Praeityje čia veikė senosios Ispanijos geležinkelių bendrovės (MZA) dirbtuvės ir mašinistų mokymo centras. Šiam pastatui būdingas Madride itin populiarus Neo-Mudejar architektūros stilius, kuriam naudojamos raudonos pramoninės plytos.
Pirmoji paroda „Orbital“ yra menininko ir architekto Diego Moya, retrospektyvinė ekspozicija, apimanti jo kūrybos kelią nuo 1998 iki 2026 metų. Moya kūriniai išskirstyti po įvairias erdves, kuriose nagrinėjama fizikos, kosmoso, šviesos ir materijos sąlyčiai.
Antra paroda – Andrés Delgado „Bancales“. Menininko personalinė paroda, kurioje per tapybą tyrinėjamas Tenerifės kraštovaizdis, vandens ir žmogaus santykis, pasitelkiant industrinei erdvei pritaikytus ne tik tapybos, bet ir meninius objektus.
Atveriant galeriją pastato vidaus interjeras buvo paliktas beveik nepakeistas – čia tyčia išsaugotos besilupančių dažų sienos, pramoniniai bėgiai, gamybinės mašinos bei laiko sustabdyti objektai, kurie sukuria pogrindinę ir „retro-futuristinę“ nuotaiką, tokią artimą ir mielą foto technikai.
Pro Atacha stotį grįžtame į miesto centrą.
Paskutinis kultūrinis sustojimas – kultūros centras La Casa Encendida. Šis centras savo veiklomis skiriantis dėmesį jaunimui, priklauso fondui Fundación Montemadrid. pastatas atvertas 2002 metais įspūdingame XX a. pradžios Neo-Mudejar stiliaus pastate, kuriame praeityje veikė labdaros lombardas bei banko filialas. La Casa Encendida išsiskiria tuo, kad savo veiklą sutelkia į keturias temas: kultūrą, solidarumą, aplinkosaugą ir švietimą. Čia ne tik rengiamos avangardinio meno parodos, bet ir organizuojami koncertai, kino peržiūros, diskusijos bei edukaciniai seminarai, o lankytojus priima dar ir ant žavios stogo terasos, kur pilna augalų, yra baras ir jautiesi lyg kitame Madrido pasaulyje.
Centre trys parodos – „Kumusta na kayo?”, “Y me convierto en un río, cuya lengua marrón no descansará“ ir kiek įdomesnė “Drift. Yann Gross“, kur pasitelkdamas fotografiją, videoinstaliacijas ir gyvą palmę stikliniame terariume, autorius dekonstruoja romantišką palmės įvaizdį ir atveria tamsiąją jos pusę – kolonializmą, masinį žemių pasisavinimą bei ekologinę krizę Amazonėje.
Na štai čia mes ir pabaigėm savo jubiliejaus kultūrinę programą. Beliko pavalgymas ir vėl pasivaikščiojimas. Pasirinkom visiškai vietinį bariuką “Bar Tribuetxe”, kur vėl paskanavom tapų ir užkandukų, išgėrėm vieną kitą taurę ir bokalą, po to dar pakartojom, tada išėjom pasivaikščioti ir galų gale patraukėm link viešbučio. Paryčiais skrydis, tad norėjosi kiek ramiau pamiegoti ir, svarbiausia, nepramiegoti.
20-metis paminėtas, energijos pasikrauta, keliauti vis dar patinka, būti kartu vis dar patinka labai. Tad bejudant namo, dar nebaigus šios kelionės, kaip visada vėl mintyse padeliojom, kur keliausime toliau…..
What do you think?