Kita latviešų pusė [nr 372]
Kad jau sugriuvo gausybė iš anksto suplanuotų kelionių, užsidarė galimybės nuvykti į šiltus ar tolimesnius kraštus, reikėjo surasti bent kokią kompensaciją ir vis tiek peržengti mielos gimtos šalies ribas. Tam tinkamiausia ir artimiausia pasirodė Latvija, kurią šiaip ar taip planavome baigti tyrinėti [prieš metus lankėm vieną Latvijos pusę, tad buvo numatyta aplankyti ir kitą].
2020 07 12
Susimetam mergas, susidedam daiktus ir paspaudžiam link Latvijos. Pirmas netikėtas sustojimas – Bauska, kur Gabija nusprendžia palikti savo pusryčius ir pakeliui valgytas uogytes. Apsitvarkę netrukus atvykstame iki Rundalės rūmų. Eilė prie kasų yra, bet apsisukame greitai. Nusprendžiame apsidairyti tiek po parką, tiek po rūmus. Nors Rundalės rūmai ir parkas yra žymiausias baroko ir rokoko architektūros paminklas [pastatytas 1736-1740 m.] Latvijoje ir nors rūmai išties verti vizito, man tai įspūdžio nedaro. Niekad nemėgau ir nevertinau zefyrinio meno, tad ir šiuo atveju kojos ir akys praeina gan greitai. Gal kiek sulėtinam judėjimą prancūziško stiliaus sode, kur žydi visa gausybė rožių.
Traukiame toliau. Netrukus pralekiame vietas, kur prieš metus baigėme kelionę – Jelgavą ir apylinkes.
Pasiekiame Jūrmalą. Miestas yra vienintelis oficialus kurortas Latvijoje, nors kranto jie turi tiek, kad nors apsišik iš pavydo. Beveik 25 km ilgio miestas [ar Rygos priemiestis] su smėlio paplūdimiu yra ypatingas ne dėl kokių nors koncertų, spa ar viešbučių. Šis kurortas yra fantastiškas dėl medinės architektūros ir vilų kultūros. 103 valstybinės reikšmės ir 295 vietinės reikšmės architektūros paminklai, kurie stebina tai paprastumu, tai prabanga, tai etno motyvais, tai moderniais sprendimais. Grožis kiekvienoje gatvelėje, ant kiekvieno kampo. Šį vakarą pamatėme vos keletą, bet supratome – ryt turėsime pasistengti kažkaip išjudinti savo mažąsias merginas, kurios po ilgo nekeliavimo atprato judėti daug ir pagal mūsų planą :]
Vakarą pabaigiame prie jūros.
2020-07-13
Pasirenkame tašką, kur plius minus matosi didesnė koncentracija ypatingesnių medinukų, ir pajudame. Suvokimas, kiek viso grožio šį kartą nepamatysime dėl mažųjų merginų trumpų kojyčių ir menkos kantrybės, šiek tiek suerzina, bet kartu sutariame, jog čia grįžti dar tikrai reikės.
Vakaras ir vėl pakrantėje. Fantastiškas dangus ir dailus saulėlydis – nesigauna nefotografuoti, kad ir kaip tai popsovai atrodo :]
2020-07-14
Iš ryto nuvykstame iki kino miestelio „Cinevilla“. Medinis ir putplastinis senamiestis, netikra bažnyčia, faneriniai tankai ir vienos sienos pilis – iliuzijas griaunanti aplinka, kuri vaikams pro akis prabėga be didesnio užfiksavimo: joms ir toliau visi vaikiški filmai yra tikri ir „gyvenimiški“ :] Tai nestebina ir yra žavu. Stebina, kad dauguma suaugusių elgiasi lygiai taip pat.
Pakeliui link nakvynės miestelio Tukums sustojame prie Jaunmuokų pilies, pastatytos 1901 m. Pilis – tuometinio Rygos miesto mero Dž. Armitstedo medžioklės trioba. Okupacijos metais nudrožta pilis 1974 m. atiteko Miškų ūkio ir miško pramonės ministerijai, kuri per 20 metų pilį sutvarkė, atnaujino. Dabar čia teikiamos svetingumo paslaugos, atidaryta pilies istorinė ekspozicija, veikia ir paroda apie Latvijos miškų ūkį bei medžioklę.
Atvykstame į Tukums, nedidelį Kuržemės miestelį. Gyvenimas čia lėtas, ramus ir provincialus. Pasivaikštome gatvelėmis, išbandome didžiulę vaikišką žaidimų aikštelę, skaniai pavalgome vietinėje užeigoje „Corner“ ir einame miegot.
2020-07-15
Vykstame iki Pedvalės meno muziejaus, bet staiga šalia esančiame Sabile miestelyje Alwyda ištaiso mums ultimatumą – arba stojam čia, Sabile miestelyje, arba… Na, jokio „arba“ nebuvo. Tiesiog jai šovė mintis, jog būtent čia, Sabile miestelyje, yra šiauriausias vynuogynas Europoje ir mes, vyno gerbėjai, privalome atsižymėti ir pagerbti šią vietą. Pasirinkimo didžiulio neturėjome, tad taip ir padarėme.
Pedvalės meno muziejus – po atviru dangumi esanti skulptūrų ir objektų galerija. Maždaug 150 meno darbų iš akmens, metalo ar medžio kolekcija nuolat pildoma po įvairiausių plenerų arba dirbtuvių, o pastangos meną sulieti su landšaftu įvertintos ir UNESCO – už kultūrinio kraštovaizdžio išsaugojimą ir tvarkymą muziejui yra suteiktas atskiras organizacijos paminėjimas.
Atvykstame į Kuldygą. Buvome čia 2011 metais, kartu su Skomantu ir Rasa. Tąkart šis miestelis labai nustebino ir buvo tikras atradimas. Tuomet gausiai tvarkėsi ir atrodė, kad taps tikru brangakmeniu Baltijos šalyse. Deja, koks tąkart atrodė, toks ir liko – perspektyvus. Gal kas ir pasikeitė, atsinaujino, bet šviežių trinkelių įspūdis nubluko, siaurų gatvelių tuštumas neužsipildė. Ir nors miestas labai žavus ir vertas apsilankymo, tuometinis įspūdis šį kartą pavirto šiokiu tokiu nusivylimu.
2020-07-16
Laikas gamtai, t. y. pelkėms. Kaip žinia, Latvija turi labai dailių pelkių, o Stiklu purvi – viena jų. Stiklų pelkyno gamtos draustinyje esantis Vaseniekų pelkės takas veda per natūralią aukštapelkę. Ji, kaip ir dauguma aukštapelkių, labai daili. Iki kol nepasiekiame sovietmečiu nusausintos pelkės dalies, kuri šiuo metu gausiai apaugusi pušimis. Čia Medeinai įvyksta baisi trauma: keli didesni skruzdėliukai numina koją, ji iš „skausmo“ pameta rinktas uogas, tėvai piktybiškai neužjaučia ir…. staiga visas pelkės grožis išblėsta neramumuose ir maištuose :]
Vakaras jau be dramų. Atvykstame iki nuostabaus Kolkas rago.
Kolkos ragas yra nepaprastas kyšulys Latvijos pakrantėje. Čia vienu metu gali matyti tarsi dvi visiškai skirtingas jūras – besileidžiančios saulės ir bekylančios saulės. Manėme, kad čia atvykę vakarop pamatysime visą gausybę žmonių, tiek dėl romantiškos progos palydėti saulę, tiek dėl šalia esančio kempingo, tačiau žmonių buvo vos vienas kitas. Tad mėgavomės ramybe ir toliau pavydėjome krantų Latvijai. Nepiktai.
2020-07-17
Nuo Kolkas rago traukiame šiauryn, link Lietuvos. Pakeliui sustojame Slyterės nacionaliniame parke, kur Baltijos jūra atsiremia į tankų pakrantės mišką, o jo viršūnėje į dangų remiasi stambaus sudėjimo švyturys.
Pasimėgavę dar vienomis maudynėmis, pajudame link Liepojos. Sustojame prie Radioastronomijos centro Irbenėje. Čia mus vilioja aštuntas pagal dydį pasaulyje radioteleskopas su įspūdingo dydžio lėkštė [32 metrų pločio ir 600 tonų sveriančia antena], istorijos apie šaltąjį karą bei šnipinėjimus ir dabartiniai Latvijos mokslininkų kosmoso garsų tyrinėjimai, tačiau tenka tik pasižvalgyti per tvorą ir draugiškai paplepėti su vietiniais gidais – patekti galima tik iš anksto rezervavus. Atidedam dar vieną lankytiną tašką kitam kartui ir judam toliau.
Apsistojame šalia Liepojos esančiame priemiestyje Grobina, bet pavakarot nusprendžiame vykti iki Liepojos. Turintis žavesio miestas mus sudomina burgerine „Hot Patato“ ir medinių daugiabučių architektūra. Pasiblaškome, pasidomime ir traukiam atgal. Ryt laukia karinis miestelis Karosta, fortai jūroje ir kelionė iki Palangos.
2020-07-18
Apžiūrime Grobinos pilies griuvėsius ir judame link Karostos.
Karinis Karostos rajonas, priklausantis Liepojai, latviškai yra „karinis uostas“. Imperatoriaus Aleksandro III-ojo uostas kadaise buvo didžiausia Baltijos jūros karinė bazė, faktiškai atskiras nepriklausomas miestas. Tvirtovė buvo uždaro tipo ir turėjo savo mokyklą, paštą, elektrinę. 1901 m. čia pastatyta įžymioji Šv. Nikalojaus cerkvė, iki šiol aukščiausias kupolinis statinys Baltijos šalyse. Nuo pat įkūrimo iki Latvijos nepriklausomybės paskelbimo miestelis visada buvo uždaras. Dabar čia atvira tiek norintiems pajusti sovietinį ilgesį, tiek norintiems nusimaudyti jūroje, tiek norintiems „pasigrožėti“ šiaurinių fortų kompleksu. 1908 m. bandytas sprogdinti fortas suskilęs ir suvirtęs į jūrą šiuo metu atrodo labai fotografiškai ir kelia smalsumą tiek vaikams, tiek suaugusiems, tiek fotografams, tiek selferiams.
Ir štai čia mes Latviją uždarome. Vykstame į Palangą.
2020-07-19
O Palangoje mus ištinka savotiškas šokas – gausybė žmonių atvykę tiek mėgautis Baltijos jūros vandeniu, tiek tradicinėmis ralio varžybomis. Pasijutę nepatogiai po tuščių Latvijos krantų, sėdame į automobilį ir pajudame bent kiek toliau nuo Palangos. Rasti ramesnį tašką pavyksta, tačiau vėliau prieš išvykstant Kaunan galų gale merginų prispausti išbandome ir „ramųjį“ Palangos pajūrį…
What do you think?