Lietuvos kultūros institutas patikėjo, kad mano idėja “Klausantis upės / Listening to a river” pristatant Lietuvos eksperimentinės muzikos sceną Ruane yra visai gera mintis. Ir davė krūvą pinigų savaitės rezidencijai t.y. 7 asmenų šutvei vykti į Prancūziją, ten bendradarbiauti su dar 7 prancūzais ir iš to sukurti bendrą projektą, dedikuotą vandens, upių, tėkmės temai per eksperimentinę muziką.
2024 09 22
Ankstyvą rytą, po vakar įvykusio koncerto Nemuno7 scenoje/denyje, vėl susitinkame su Donatu ir Kristijonu ir vykstam į Vilniaus oro uostą. Rūkas nuostabus, kelionės pradžia jaudinančiai jauki.
Oro uoste susitinkame su Audriumi, Giedriumi ir Algirdu. Kartu skrendame iki Beauvais oro uosto, ten sėdame į autobusą ir kelias valandas riedam iki Paryžiaus Saint Denis Université Station. Tada iš ten metro riedam iki geležinkelio stoties Saint-Lazare. Tada riedam traukiniu iki Rouen. Ten pirmą kartą sutinkame Kamilę. Tuo pačiu mus pasitinka Gilles, įteikia lauknešėlį ir išskirsto po kelis apartamentus – muzikontai į vieną butą, “adminai” – į kitą. Vakaras trumpam pasivaikščiojimui ir alaus bokalui. Kol kas tik lietuviškoje komandoje.
2024 09 23
Rytas prasideda oficialia dalimi – pažintimi Ruano savivaldybės meno rezidencijų erdvėje „Labo Victor Hugo“. Buvusioje mokykloje nemažai erdvės kūrybai, susitikimams ir neformaliai kultūrai. Pristatome, pasikalbame, pasideriname ir pradedame dirbti.
Tarptautinėje meno rezidencijoje dalyvauja 3 lietuvių muzikos projektai: post-folk muzikos duetas „Tykumos“, lauko įrašų kūrėjas Audrius Šimkūnas bei garso dizainerė Kamilė Rimkutė (aka Caline With C). Lietuvių kūrėjus pasitiko žinomi prancūzų eksperimentinės muzikos kūrėjai: musique concrete kūrėjas Hubert Michel, kuriantis elektroakustinę muziką daugiausiai teatrui ir šokiui, taip pat skulptorius ir garso menininkas Merryl Ampe, žinomu dėl griežtos stilistikos ir leidinių svarbiose eksperimentinės muzikos leidyklose, bei „Labo Victor Hugo“ bendradarbis Gilles Dequidt. Šalia šios komandos dar jungiasi žurnalistai Algirdas Šapoka („Kaunas Pilnas Kultūros“) bei Maryse Bunel („Relikto“), videografai Giedrius Meškauskas bei Jean-Pierre Sageot. Na ir aš, kartu su vietos vadyba Jean-Gabriel Guyant / Mizgin Demir.
Diena saulėta, tad kompozitoriai kartu ir atskirai pasileidžia po miestą, įrašinėti vandens, aplinkos, industrijos, tiltų ir visokių kitų dalykų garsus. Tuo tarpu aš vaikštau iš paskos ir fiksuoju viską, ką matau šiame dailaus miesto senamiestyje, uoste, krantinėse, pastatuose ir šalia jų.
Diena ilga ir daug įspūdžių. Visi grįžtame į savo apartamentus ir kambarius su visa gausa įdomios medžiagos.
2024 09 24
Lietinga diena sukiša visus dirbti su vakar surinkta medžiaga. Tuo tarpu aš bandau dar pasisemti įspūdžių iš aplinkos ir dairausi į vertingus ir įdomius Ruano miesto elementus.
Apsilankau Centre photographique Rouen Normandie. Čia vyksta Laurent Millet (g. 1968) paroda „Former l’hypothèse“, prancūzų menininko pastarųjų dešimties metų kūryba, siejanti meną ir mokslą.
Iš aukšto, nuo “Panorama de Rouen de la Côte Sainte-Catherine” pažiūriu į lietingą Ruaną ir galingą upę Seną.
Tada skubu į rimtą visos komandos susitikimą, pakeliui netyčia užsukdamas į neformalią gatvės meno galeriją. O susitikimas praeina sėkmingai. Gilesni ir lengvesni pokalbiai maišosi tarpusavyje ir vakaras prabėga palengva.
2024 09 25
Oras pasitaiso ir kompozitoriai vėl išeina ieškoti įkvėpimo. Vieni į studiją, kiti į laukus t.y. krantus.
Trumpam atsitraukiu susitikti su Jean-Gabriel Guyant. Pasikalbame, pasivaikštome po miestą ir judame vėl savais keliais.
Šiek tiek vėluoju į Socialinės istorijos centrą [Centre d’Histoire Sociale], kuriame kaupiami įvairūs Aukštutinės Normandijos mokslo ir technologijų eksponatai. Įsikūręs prie Senos upės intako, šis muziejus siūlo lankytojams pažvelgti į tai, kaip XIX-XX a. veikė pramonė, pačiupinėti įspūdingos praeito amžiaus gamybinius eksponatus, o svarbiausiai mums – įrašyti jų garsus, kurie vėliau taps ritminiu pagrindu kuriant Senos upės garsovaizdį.
2024 09 26
Kol komanda miega, kuria ir veikia darbus, kuriuose manęs nereikia, aš išnaudoju progą aplankyti muziejų. Musée Le Secq des Tournelles – gotikinėje bažnyčioje Henri Le Secq des Tournelles (1818-1882), fotografijos pradininko, geležies dirbinių kolekcija. Ne šiaip sau kolekcija, o didžiausia pasaulyje senovinių geležies dirbinių kolekcija! Ji datuojama nuo galų-romėnų laikotarpio iki XIX a. Čia galima pasigrožėti daugiau kaip 16 000 dirbinių, kaip ornamentuoti turėklai, vartai, laiptai, ekstravagantiškos spynos, raktai, staklės, prietaisai, siuvimo reikmėnys ir tt. 1862 m. kolekciją pradėjo rinkti Henri Le Secq, o po jo mirties kolekciją tęsė sūnus.
Prasukau dar vieną nedidelį ratelį per miestą ir grįžau prie darbų. Grįžęs lietingas oras nebuvo draugiškas didesniems žygiams.
Tad teko vėl grįžti prie kompiuterio ir tęsti kūrybinius, informacinius ir vadybinius darbus.
2024 09 27
Atsitraukiam šiek tiek nuo Ruano. Juk kaip Nemunui reikia Baltijos jūros, taip Senai reikia Šiaurės jūros. Atvykstame iki Havro [Le Havre], ypatingai įdomaus miesto.
1944 m. rugsėjį per bombardavimą, turėjusį padėti sąjungininkų pajėgoms žygiuoti į Vokietiją, Havras buvo totaliai sugriautas. Be namų liko daugiau nei pusė miesto gyventojų. Dėl savo unikalios padėties prie Senos žiočių ir uosto, į kurį dažnai plaukdavo transatlantiniai laineriai, Havro ambicijos išliko nacionalinio masto. Todėl rekonstrukcija turėjo būti ypatinga. Remiamas maždaug dvidešimties architektų komandos, Auguste Perret [1874-1954] nusprendė priimti iššūkį ir sutelktomis pastangomis atstatyti miestą.
A. Perretas, kuris buvo šveicarų architekto Le Corbusier mokytojas ir mentorius, neabejojo: „Mes parodysime amerikiečiams, kas yra modernus miestas“. Jis jau buvo sukaupęs pusės amžiaus gelžbetonio projektavimo patirtį. Ėmėsi 150 hektarų ploto ir tikslą sutalpinti 40 000 gyventojų. Galutinis projektas išrinktas 1946 m. sausio mėn. po vidinio konkurso Auguste Perret studijoje. Jį sudaro trys pagrindiniai elementai: miesto planas, tipinio kvartalo koncepcija ir pavyzdiniai butai.
Nors projektas akivaizdžiai “studijinis”, realybėje jis pasimatė ypatingai jaukiu ir žmonišku masteliu. Čia matosi akivaizdus programavimas, laikantis tam tikrų funkcinių principų ir struktūros t.y. specialios paskirties pastatų išdėstymo, aiškios gatvių, alėjų ir aikščių sistemos aplink kvartalus su komercinėmis ir gyvenamosiomis patalpomis. Aiškiai matyti modernizmo idėjos ir taisyklės: ramybė, erdvė ir saulė lemia butų išplanavimą. Butų viduje yra visi patogumai: centrinis šildymas, virtuvės su visais patogumais, vonios kambariai, įrengtos spintos ir saulėti kambariai, kuriuose galima nesunkiai perstatyti baldus.
Havras – išskirtinis tarp daugelio atstatytų miestų savo vientisumu ir stiliumi. Jame puikiai ir šiuolaikiė architektūra, negriaunanti ankstesnio miesto modelio. Šis išskirtinis pokario miestų planavimo ir architektūros pavyzdys, paremtas metodikos vienove ir surenkamųjų konstrukcijų naudojimu, sistemingu modulinio tinklo panaudojimu ir novatorišku betono galimybių išnaudojimu, neveltui yra UNESCO saraše.
Vyšnia ant torto – 107 metrų aukščio mieste dominuojanti Saint Joseph bažnyčia, pastatyta vietoj 1944 m. sugriautos buvusios parapijos bažnyčios. Auguste Perret, bažnyčios autorius, dėl mirties nepsėjo pamatyti savo baigto kūrinio, bet šis miesto švyturys būtų bet kurio architekto pasidžiavimo objektu. Šis modernistinis, kiek brutalus bet kartu ir grakštus pastatas yra ne tik geometrinių formų krūva, 2 m storio betoninį pagrindas, 16 pastatą laikančių kolonų, bet ir labai žaismingai jautrus pastatas. Tikrai ne dėl betono ar kokios nors nuostabios akustikos. O dėl nuostabių geometrinių formų vitražių, sukurtų dailininkės ir stiklo meistrės Marguerite Huré – aštuonių pusių žibinto bokštas yra visiškai ažūrinis, o 12 768 įvairiaspalviai rankomis pūstų vitražų langai, sukuria mistiką ir lengvumą šiame ypatingai kietame pastate.
Mes, be abejo, nueiname ir iki jūros :] Įsirašom vieną kitą bangų garsą, vėjo ir burlaivių pokalbį, kranto akmenų girgždėjimą.
Ir traukiam atgal į Ruaną. Kur visai netyčia užklumpam mapping’ą ant Ruano katedros. Neužkabina, tad einam pavalgyti ir toliau tęsti darbus.
2024 09 28
Ateina diena, kai vėl ima jaustis jauduliukas. Kartu su Giedrium pasivažinėjam miesto dviračiais ir dar pasirankiojame uosto, upės ir industrijos vaizdų. Nuo vieno miesto galo iki kito.
Traukiu į koncerto vietą. Savaitės trukmės rezidencijos metu sukurti kūriniai atliekami kultūros erdvėje „Un Monde Flottant“, įsikūrusioje prie pat didžiausios Prancūzijos upės Senos. Beje čia, ant šio klubo sienos, savo kūrybą taip pat palieka ir kauniečiai Tadas Šimkus su Timotiejum Norvilu.
Klubas draugiškom sąlygom veikia sandėliuose, kurie priklauso perkraustymo paslaugas teikiančiai įmonei Déménagements BIENAIME. O ši įsitaisiusi fantastiško grožio modernistiniame pastate. Deja, nei savininkai, nei miestas, atrodo, jog nesuvokia šio grožio galimybių ir vertės…
Baigiamasis projekto „Klausantis upės“ koncertas Ruane įvyksta. Kultūriniuose ir upių mainuose suskamba dviejų svarbiausių šalių upių, t.y. Nemuno bei Senos, garsai, kuriuos surenka, stumdo ir išleidžia į orą lietuviai Donatas Bielkauskas, Kristijonas Lučinskas, Audrius Šimkūnas bei Kamilė Rimkūtė ir prancūzai Hubert Michel, Merryl Ampe ir Gilles Dequidt. Koncerto metu kūrėjai pristatė savaitinės rezidencijos metu sukurtą bendrą 1,5 valandos trukmės kūrinį, kurį atlieka tiek solo, tiek visi kartu kaip grupė. Žiūrovų mažai, kukliai. Upės vėsuma verčia susitraukti. Bet viskas praeina gerai ir mes visi po koncerto kukliai pavakrojam prie vietinio kalvadoso buteliuko…
Apsitariame, kad sekantis vizitas jau į Lietuvą. Atsisveikiname ir einame ilsėtis. Diena [savaitė] buvo ilga ir komandai reikia poilsio.
2024 09 29
Ankstyvas sekmadienis. Vėl ilga kelionė ir bandymas tikėtis, kad niekur nepastrigsime. Traukiniu iki Saint-Lazare. Metro iki Paryžiaus Saint Denis Université Station. Autobusu iki Beauvais oro uosto. Skrydžiu iki Vilniaus oro uosto. Mašina iki Kauno [ir kitur]. Štai taip ir baigiasi mūsų reprezentacinis muzikinis žygis į Prancūziją.
What do you think?