Keista kelionė vokiečių sostinėse
Kaunas2022 chat’e nuskambėjo užklausimas, ką domintų pamatyti “Chemnitz – Europos kultūros sostinė 2025″ uždarymą,man ir Justinai kilo mintis pasinaudoti šia proga ir paieškoti naujų žinių ir pažinčių iki šiol nepaliestame Chemnitz. Būčiau žinojęs, kiek ši kelionė sukels vargelio, būčiau turbūt šią progą ir paleidęs iš rankų…
Bet viskas iš pradžių. Lapkričio 27 d. Justina ir Lukrecija nusprendė keliauti per Prahą. Mano skrydis iš Vilniaus į Frankfurtą turėjo būti ankstyvas, tada iškart peršoku į kitą skrydį link Leipzig, tad paėmiau šalia VLN oro uosto esančio viešbučio kambarį, kad nuo lovos iki lėktuvo nebūtų beprotiškai ilgas kelias. Pasiplanavau gerai, o gavosis… Vilniaus oro uoste ant tako nuslydo lėktuvas ir be didesnių pasekmių strigo pievose. Ir uždarė eismą… Skrydis nukeltas iki pusiaudienio. O viešbutis neatšaukiamas. Gerai, kad pavyko telefonu susitart su viešbučio administracija ir nakvynę nukelt kitai datai [beje, AirInn Vilnius Hotel labai padorus ir dizainiškas viešbutis, verta jame likti ar jame pasiruošti kelionei].
Frankfurtą pasiekiau apie 14 val, nusikeltas skrydis į Leipzig tik vakare. Beje, Leipzig viešbutis rašė, kad privalau checkin’intis iki 22 val, o štai mano naujo skrydžio nusileidimo laikas 22:30. Bet apie viską iš eilės… Franfurte, turėdamas daug laiko nedelsdamas iškart ėmiausi kultūros.
Taunusturm pastate įsikūrusioje „TOWERMMK“ galerijoje (Modernaus meno muziejaus MMK padalinyje), vyko įspūdinga skulptūrų/objektų personalinė menininkės Trisha Donnelly paroda. Trisha Donnelly yra viena mįslingiausių [dėl savo sąmoningo sprendimo atsiriboti nuo meno pasaulio taisyklių ir viešumo ji beveik niekada neduoda interviu, neleidžia savęs fotografuoti, o apie jos kūrinius internete ar kataloguose rasite stebėtinai mažai oficialios informacijos] ir įtakingiausių šiuolaikinių JAV menininkių, kurios kūryba pasižymi ypatingu minimalizmu ir architektūriškumu. Totalus grožis ir ypatinga patirtis, leidžianti nesigilinti į nenormaliai ilgus “menotyrinius” tekstus ar pavadinimus, o pasikliauti tik savo fantazija, jausmais ir tiesioginiu žiūrėjimu. Ekspozicija kiek primena japoniškus sodus, kur kiekviena detalė, vieta, kampas apgalvota iki smulkmenų. Vienintelis skirtumas, kad vietoj augalų čia nuo vėjo tabaluoja salių ir kūrinių prižiūrėtojai :]
Kitas sustojimas – duoklė architektūrai. Deutsches Architekturmuseum (DAM) veikė keletas parodų. Pirmame aukšte suaugusiems ir tikriems vaikams „Architekturbaukästen – Die große Mitspielausstellung“ [Architektūriniai konstruktoriai] – ekspozicija, pristačiusi 100 metų architektūrinių konstruktorių istoriją (nuo 1890 iki 1990 m.), leidžiant lankytojams patiems išbandyti kai kuriuos padidintus modelius. Daug įdomesnė paroda trečiame aukšte – speciali pop-up paroda „100 Years of New Frankfurt“ [100 metų „Naujajam Frankfurtui“], skirta paminėti modernaus Frankfurto urbanistikos programos šimtmetį. Planai, maketai, puiki informacija ir labai įdomūs [ne]įgyvendinti [ne]esami architektūriniai objektai. Trečiame aukšte paprastesnė paroda „SULOG: Filipino Architecture at the Crosscurrents“, pristatanti tvarią ir šiuolaikinę Filipinų architektūrą.
Frankfurto Taikomojo meno muziejuje [Museum Angewandte Kunst] radau parodas, kurios beveik visos buvo skirtos „Naujojo Frankfurto“ urbanistikos judėjimo šimtmečiui paminėti. „Was war das Neue Frankfurt?“ [Kas buvo Naujasis Frankfurtas?] paroda skirta 1920-ųjų miesto planavimo programai, jos iniciatoriams ir pagrindinėms idėjoms. „Yes, we care“ paroda nagrinėjo bendruomenės gerovės ir socialinės rūpybos koncepcijas 1920-ųjų Frankfurte, o „Tools for Better Cities“ buvo tarsi vieno biuro [„KSP Engel“] projektų apžvalga, demonstruojanti jų dizaino procesus, estetiką ir sprendimus.
Pabaigai nupėdinau iki galerijos “Frankfurter Kunstverein”, kurioje veikė mane sudominusi didelė tarpdisciplininė paroda „Anatomy of Fragility – Body Images in Art and Science“, apie žmogaus kūno trapumą ir sudėtingumą per meno, medicinos bei istorijos sintezę. Ekspozicijoje buvo šiuolaikinių menininkų instaliacijos, istoriniai anatominiai vaško modeliai, medijų instaliaciją ir visokie keisti, bet įspūdingi meno objektai. Parodoje susižiūrėjo beveik visi ten esantys kūrėjai – Agnes Questionmark, Heidi Bucher, Lawrence Malstaf ir kolektyvas Marshmallow Laser Feast.
Begrįždamas į oro uostą, susiskambinu su viešbučiu, paaiškinu, kad ne dėl mano kaltės vėluosiu į viešbutį. Jie paprašo parašyti laišką ir atsakyme man sudėsto, kaip sėkmingai įsi’checkin’ti be jų priežiūros.
Lapkričio 28 d. ryte pavalgau, padėkoju viešbučio administracijai ir iškeliauju toliau su visa savo manta. Keliauju į muziejus ir lankytinas Leipzigo vietas, tiesiai per žavų art deco rajoną Neuschönefeld.
Vienas pirmųjų lankytojų GRASSI Taikomosios dailės muziejuje [GRASSI Museum für Angewandte Kunst]. Akivaizdu, kad Vokietijoje tai vienas svarbiausių dizaino ir dekoratyvinio meno centrų, bet jis dar ir antras pagal senumą tokio pobūdžio muziejus Vokietijoje, įkurtas dar 1874 metais. Muziejus įsikūręs įspūdingame ir labai dailiame Art Deco stiliaus pastatų komplekse, buvo pastatytas 1925–1929 metais ir šiandien pats saugomų objektų sąraše. Muziejaus pavadinimas kilo iš mecenato Franzo Dominico Grassi, kurio palikimas Leipcigo miestui leido finansuoti daugybę kultūrinių projektų. Muziejaus fonduose sukaupta apie 230 000 eksponatų, reprezentuojančių Europos ir tarptautinę meistrystę nuo antikos laikų iki šių dienų. Čia nuostabi nuolatinė ekspozicija, suskirstyta į tris temas: nuo antikos iki istorizmo, Azijos menas [ir jo įtaką Europos estetikai] ir nuo secesijos iki šių dienų. Pastaroji kolekcija mane labiausiai domino, nes čia didžiausia art nouveau, art deco ir bauhaus kolekcija. Muziejuje tuo apčiu veikė ir laikinos parodos, kurioms taip pat norėjosi skirti pakankamai laiko – “Formen der Anpassung. Kunsthandwerk und Design im Nationalsozialismus”, apie dailę, dizainus ir amatus nacionalsocializmo laikotarpiu, politinės ideologijos įtaką kasdieniams daiktams [kurioje ne viską leido fotografuoti] ir antra paroda “Gefass | Skulptur 4”, skirta Vokietijos ir tarptautinei studijinei keramikai nuo 1946 metų iki šių dienų.
Judu link architektūros portaluose nuskambėjusį Paulinum [Paulinum – Aula und Universitätskirche St. Pauli] Tai 2017 m. pabaigoje užbaigtas unikalus pastatas Leipcigo centre, sujungiantis universiteto aulą ir bažnyčią po vienu stogu. Pastatas iškilo tiksliai toje pačioje vietoje, kur stovėjo 13-ojo amžiaus Šv. Pauliaus bažnyčia. Nors ši bažnyčia beveik nenukentėjo per Antrąjį pasaulinį karą, 1968 m. gegužės 30 d. ją susprogdino komunistinis VDR režimas, siekdamas išvalyti vietą moderniam socialistiniam universitetui. Atstatymo projektą sukūrė olandų architektas Erick van Egeraat. Pastato fasadas savo gotikinėmis formomis ir smaile primena tikrą senąją bažnyčią, tačiau realizacijoje panaudojo šiuolaikines medžiagas, kaip stiklas ir šviesus akmuo. Viduje erdvė yra padalinta į dvi dalis: aulą, skirtą akademinėms iškilmėms, konferencijoms bei koncertams, ir už stiklinės pertvaros – maldos erdvę [bažnyčią]. Bažnyčios dalyje buvo sumontuoti istoriniai epitafai ir altorius, kurie buvo spėti išgelbėti prieš 1968 m. sprogdinimą. Statybos truko dešimtmetį ir, kaip visada, kainavo gerokai daugiau nei planuota, tačiau yra vienas ryškiausių ir įdomiausių moderniosios architektūros ir senosios interpretacijos objektų.
Pavaikštau miestu, pasidairau po vieną kitą žymesnę vietą ir traukiu link dar vieno įspūdingai didžiulio muziejaus, gudriai įlindusio į vidinį kvartalo kiemelį.
O tame kiemelyje – Museum der bildenden Künste Leipzig. Leipcigo vaizduojamojo meno muziejus [trumpiau – MdbK] yra viena svarbiausių ir didžiausių Vokietijos meno kolekcijų. Muziejaus istorija prasidėjo dar 1837 m. Leipcigo meno asociacijos iniciatyva, tačiau po to, kai ankstesnis pastatas buvo sugriautas per Antrąjį pasaulinį karą, muziejus 61 metus neturėjo nuolatinės buveinės. Tik 2004 m. buvo atidarytas dabartinis įspūdingas architektūrinis objektas – 36 metrų aukščio stiklinis kubas, sukurtas architektų „Hufnagel Pütz Rafaelian“, kuris savo modernia estetika kontrastuoja su istoriniu Leipcigo senamiesčiu. Muziejaus fonduose sukaupta apie 4600 paveikslų, 1800 skulptūrų ir per 70’000 grafikos darbų. Ekspozicijoje meno labai daug, bet labiausiai įstringa dvi parodos. Paroda „On Land“ pristato Hans-Christian Schink peizažinę fotografiją, tiriančią žmogaus veiklos ir gamtos sankirtą. Šis veikėjas šiuo metu yra vienas žymiausių šiuolaikinių Vokietijos fotografų, tęsiantis garsiąją Leipcigo fotografijos mokyklos tradiciją, dažniausiai neieškantis „atvirukinių“ vaizdų, o fiksuojantis kaip žmogus keičia kraštovaizdį. Kita įdomesnė man paroda – „Klinger 2020“ – Max Klinger šimtmečio retrospektyva, tyrinėjanti menininko simbolistinę kūrybą, grafiką bei įtaką Europos modernizmui. Jo kūryba dažnai vadinama siurrealizmo pirmtake, o žiūrint savo akimis atrodo, kad tai šių dienų kūryba, cituojanti klasicizmą ar baroką ar dar velnias žino ką. Kad ir marmurinė, bronzinė ir kitokio metalo skulptūra „Beethoven“, pasitinkanti ir išlydinti muziejaus hole.
Pajudu link traukinių stoties. Šį kartą gan ramiai ir užtikrintai atvykstu iki galutinio taško – Chemnitz. Viešbutyje sutinku Justiną ir Lukreciją. Ir visą chebra iš “ECOC family”. Na, tas “family” toks neužtikrintas, nes nieko neatpažįstam ir savų neužtinkam. Bet bandom įsijausti ir mėgautis bet kokia programos dalimi. Kad ir kalėdinio miestelio atidarymu su tradicine Kalėdine piramide [Weihnachtspyramide]. Chemnico kalėdinėje mugėje stovi įspūdinga 12 metrų aukščio penkių aukštų piramidė, atidarymo metu joje ima suktis 24 medinės figūros, vaizduojančios kasdienį kalniečių gyvenimą: angliakasius, miško kirtėjus, raitelius ir giesmininkus. Vynas pradeda lietis laisvai, įsijausti darosi lengviau :]
Lapkričio 29 d. ryte, prieš atidarymą, kolegėms pasiūlau pasivaikščioti po šalia viešbučio esantį rajonėlį Kassberg. Kaßberg yra vienas didžiausių ir geriausiai išlikusių vientisų „Gründerzeit“ [Vokietijos industrializacijos laikotarpio] ir secesijos stiliaus rajonų visoje Europoje [bent taip teigia pats Chemnitz miestas]. Ant kalvos iškilęs kvartalas pradėjo formuotis XIX a. pabaigoje kaip prestižinė gyvenamoji vieta turtingiems pramonininkams ir pasiturintiems miestiečiams. Šiandien rajonas yra saugomas kaip kultūros paminklas, apimantis apie 480 istoriškai vertingų pastatų, pasižyminčių dekoratyviais fasadais, plačiais bulvarais ir apsodintaomis aikštėmis. Vienas įdomiausių Kaßberg bruožų slepiasi po žeme – tai platus XV a. istorinių rūsių tinklas, kuriame kadaise buvo laikomas alus, vynas ir maisto produktai, o dabar rengiamos ekskursijos lankytojams. Deja, mums patekti ten nepavyko, o ir sužinojau per vėlai.
Chemnitz2025 uždarymas vyko Industrijos muziejuje [Sächsisches Industriemuseum]. Prie durų pasitikęs Chemnitz2025 vadovas, sužinojęs, kad esu iš Kauno, iškart “apsidraudė” pasakydamas, kad tikrai nesitikėčiau tokio uždarymo, koks buvo Kaune 2022 m. Nereikėjo perspėti, jau iš išankstinės programos buvo aišku, kad Kauno neperspjaus. Nei uždarymas, nei visa program :]
Muziejus įsikūręs istoriniame 1907 m. statytame Hermanno ir Alfredo Escherių gamyklos pastate su maždaug 3 500 kvadratinių metrų ploto ekspozicijai. Čia lankytojams rodomos tekstilės staklės, vis dar veikiančios 1896 m. garo mašinos ir… iki modernių pramoninių robotų. Nors idėja apie tokį muziejų kilo dar XIX a. pradžioje, oficialiai savo duris dabartinėje vietoje jis atvėrė 2000 metais ir šiandien yra svarbus Europos industrinio paveldo kelio (ERIH) taškas.
Uždarymas kaip uždarymas, pagerbiant visus, padėkojant visiems [nes ex-merams].
Po oficialaus uždarymo visi ėjo žiūrėti Europos kalnakasių eisenos. 1100 dalyvių iš visos Europos manęs nesudomino – man buvo įdomiau pajusti kokia kultūra įvyko šiame mieste ir kokia ji rodoma programos proga.
Užeinu į Museum für sächsische Fahrzeuge e.V., kur visas pirmas aukštas skirtas regiono automobilių, motociklų ir dviračių gamybos istorijai Nuo 2008 m. muziejus įsikūręs istoriniame „Stern-Garagen“ pastate – tai viena seniausių išlikusių daugiaaukščių stovėjimo aikštelių Vokietijoje, pastatyta dar 1928 m. Muziejuje eksponuojama daugiau nei 200 objektų iš daugiau nei 50 skirtingų gamintojų, kolekcijoje pristatomi tiek visame pasaulyje garsūs vardai, kaip DKW, Wanderer, MZ, Horch ar Auto Union, tiek mažiau žinomi ar beveik pamiršti gamintojai, galima išvysti unikalių prototipų, lenktyninių automobilių bei autentišką senovinę dirbtuvę. Muziejus chaotiškas ir didžiulio įspūdžio nepadaro.
Netoli mūsų viešbučio B&B HOTEL Chemnitz veikia dar vienas muziejus – Kunstsammlungen Chemnitz – Museum Gunzenhauser. Čia vyko kelios parodos ir projektai: „WIN/WIN“ – paroda, kurioje pristatyti naujausi įsigijimai ir šiuolaikinio meno kūriniai. „Best of II: Visitors Choice“ – speciali ekspozicija per kelis aukštus, sudaryta remiantis lankytojų pasirinkimais iš gausios muziejaus kolekcijos ir „The Questions“ (projektas „Quarantine“), vienas iš “Chemnitz2025” uždarymo akcentų, kai muziejus virto atviromis studijomis ir performatyviomis erdvėmis, penkių menininkų porų iš Chemnico ir Mančesterio dirbtuvėmis. O pasitiko mus instaliacija „Moving Boxes“ iš kraustymosi dėžių, simbolizuojančių judėjimą ir atmintį.
Išėję iš muziejaus visi trys KK atstovai prasiėjome po miestą, bandydami sukaugti kuo daugiau Chemnitz kultūros ir programos palikimo. Sekėsi neypatingai – didžiulė K.Marx galva, lokomotyvų gamykla Hartmannfabrik, kurioje per uždarymą veikė Chemnitz2025 informacinis taškas ir buvo ruošiamasi „Europos kultūros ir demokratijos dirbtuvėms“, keletas šiuolaikinių skulptūrų.
Kolegėms Justinai ir Lukrecijai nusprendus eiti į viešbutį ir ruoštis uždarymo vakarienei, aš dar nupėdinau iki industrinio kvartalo Wirkbau. Wirkbau nėra atskiras administracinis rajonas, labiau įspūdingas istorinis industrinis kompleksas, nesenai tapęs vienu ryškiausių sėkmingos senųjų gamyklų transformacijos pavyzdžių Vokietijoje. 1883 m. čia buvo paklotas pamatas didžiausiai Vokietijos tekstilės mašinų gamyklai (Schubert & Salzer). Jos simbolis – 63 metrų aukščio Art Deco stiliaus laikrodžio bokštas su varpine, pastatytas 1927 m., kuris iki šiol matomas miesto panoramoje ir traukia akį. Šiandien „Wirkbau“ yra gyvas kūrybos ir verslo centras – čia veikia apie 50 įmonių, švietimo įstaigų, meno galerijų ir paslaugų teikėjų, kuriuose dirba virš 1400 žmonių. Archdaily rašo, kad ant vieno stogo yra įrengtas 1500 m² ploto žaliuojantis sodas, kuris prieinamas visai bendruomenei poilsiui ar renginiams. Aš nepatekau, bet patikėjau, kad yra ir kad gražu [google – Wirkbau Chemnitz Roof Garden / Meyer-Grohbrügge].
Uždarymas vyko miesto Senojoje rotušėje [Altes Rathaus], Turgaus aikštėje (Marktplatz). Kartu su vėliau pristatyta Naująja rotuše ji sudaro unikalų dvigubos rotušės ansamblį. Vėlyvosios gotikos stiliaus pastatas buvo pastatytas 1496–1498 m. vietoje anksčiau čia stovėjusių medinių statinių. Per šimtmečius ji ne kartą degė ir buvo rekonstruota, o dabartinę išvaizdą įgavo po Antrojo pasaulinio karo atstatymo darbų. Viena įdomiausių rotušės detalių – paternosteris – tai senovinio tipo, nuolatinio veikimo keleivinis liftas be durų, kuris niekada nesustoja. Jį sudaro grandinė atvirų kabinų, kurios lėtai ir nenutrūkstamai juda ratu aukštyn ir žemyn, o keleiviai turi tiesiog „įšokti“ į judančią kabiną ir „iššokti“ reikiamame aukšte. Pasaulyje tokių veikiančių liftų likę labai mažai dėl griežtų saugumo reikalavimų ir jie saugomi kaip technikos paminklai, bet čia pavyko pasivažinėti ir išbandyti :]
O oficiali vakarienė kaip ir visur – oficialios kalbos, neoficialios kalbos, maistas, gėrimai ir vėl kalbos :]
Lapkričio 30 d. neturėjo nieko blogo žadėti, bet… traukinys į Berlyną atšauktas. Kitas tik po valandos.
Griūva mano planas su rezervacija patekti į Boros kolekcijos ekskursiją. Visgi nors ir pavėluotai atvykęs į Berlyną ir nuėjęs iki bunkerio, į jį patekti pavyko, nes kasininkė buvo supratinga ir mane prijungė prie kitos ekskursijos. Kalbant apie Boros kolekciją ir bunkerį, tai yra viena įspūdingiausių meno erdvių, kurioje teko lankytis.
Boros kolekcija [Sammlung Boros] yra įsikūrusi masyviame, 1943 m. nacių pastatytame antžeminiame bunkeryje, kuris savo išvaizda primena neįveikiamą viduramžių fortą. Šis penkių aukštų gelžbetoninis milžinas, esantis Mitte rajone, turi net 3 metrų storio sienas ir kadaise buvo skirtas apsaugoti iki 3000 žmonių nuo antskrydžių. Po karo pastato likimas buvo su dramom – sovietai jame laikė kalinius, vėliau čia buvo sandėliuojami vaisiai, o po Berlyno sienos griuvimo jis tapo vienu garsiausių ir kiečiausių techno muzikos bei fetišo klubų pasaulyje. 2003 m. šį „fortą“ įsigijo reklamos magnatas Christianas Borosas, kuris pastatą transformavo į privatų šiuolaikinio meno muziejų, o ant jo stogo įsirengė prabangų stiklinį gyvenamąjį namą. Architektai Jensas Casparas ir Petra Petersson atliko įspūdingą darbą. Dabar bunkeris lankomas tik su išankstine rezervacija ir jis talpina įspūdingą tarptautinio meno kolekciją (nuo Ai Weiwei iki Olafur Eliasson), kuri karts nuo karto atnaujinama. Deja, viduje fotografuoti neleidžiama.
Nuo šio muziejaus pajudu link kito – KW Institute for Contemporary Art. Čia menininkų dueto Holly Herndon & Mat Dryhurst sukurta erdvinė ir technologinė instaliacija „Starmirror“, tyrinėjanti skaitmeninių technologijų, architektūros ir dirbtinio intelekto sąveiką, paversdamas galerijos erdvę įtraukiančia patirtimi. Tuo tarpu kitose erdvėse buvo labai vizuali ir jautri Kazuko Miyamoto paroda „String Constructions“. Tai pirmoji šios japonų-amerikiečių menininkės personalinė paroda Vokietijoje. Ekspozicijoje didžiausias dėmesys skirtas jos garsioms „siūlų konstrukcijoms“ bei minimalizmo idėjoms, kurias ji kuria Niujorke nuo 1964 m.
Na o tada sėdau į tramą, pasivijau Lukreciją ir Justiną persėdimo stotelėje, šiaip ne taip įsigrūdom į reikalingą vagoną ir pasiekėme Berlyno oro uostą. Čia jau mus pasiekė žinia, kad dėl baltarusių balionų Vilniaus oro uostas uždaromas. Visgi valandą pralaukę, visi buvome susėdinti rlėktuvas pakilo. Beskrendant pilotas pranešė, kad skrydis iki Vilniaus nevyks, o nusileis Kaune. Laikėm špygas, kad taip tik būtų. Kauną pasiekėme, bet tik virš jo. Apsukome kelis ratus ir tada pilotas pranešė dar vieną žinią – grįžtam atgal į Berlyną… Berlyne nusileidom naktį, iš oro uosto antro terminalo visus išgrūdo lauk, tad perėjome į pirmą terminalą ir ten šiaip ne taip radom kur prisėsti. Avialinijos gražia forma mus pasiuntė, patogiai įsitaisyti nėra kur, o nakvoti į viešbutį irgi neapsimoka, nes jo ir nėra šalia laisvo, o ir miegoti labai nedaug – nukeltas skrydis apie 8 ryto.
Tad trinames, snaudžiame, bastomės, bandom rasti kur pasikrauti telefonus… Ryte atėjus laikui skristi, mūsų skrydis vėl nukeliamas. Dar vienai, ir vėliau dar kitai valandai. Šiaip ne taip pakylam ir galų gale pasiekiame Lietuvos sostinę. Kelionė į Vokietijos sostines tampa nelabai smagi, bet gal ateityje tai prisiminsime tik kaip pokštą…
What do you think?