Noras nuvažiuoti ir pamatyti Panevėžį egzistavo jau ne vienus metus, gerokai iki Stasio epochos. Visada norėjom susipažinti su Panevėžio industrija ir fabrikais, pasivaikščioti su vilnine Rūta ir pamatyti miesta jos akimis. Bet viena yra norėti, visai kas kita – susiderinti.
Tad štai pasiplanavom nakvynę, sėdom į mašiną ir išlėkėm dairytis, ką Panevėžys gero gali pasiūlyti. Tik įvažiavę į miestą sustojome prie dviejų malūnų. Ramygalos g. 111A stovi malūnas, statytas apie 1880 metus, jis priklausė žydui Meško. Naujai sutvarkytas ir pramoginis malūnas pastatytas 1875 m. Tarpukario metais malūne buvo įrengtas lokomobilis, 1931 m. dėka jį nusipirkusio Z. Pranckūno šalia malūno buvo įrengtos vėlimo ir dažymo dirbtuvės. Pokario metais malūnas buvo nacionalizuotas ir priklausė “Pramkombinatui”, vėliau gyventojų buitinio aptarnavimo kombinatui. Dabar malūnas grąžintas Z. Pranskūno įpėdiniams.
Apsistojame visai šalia apleisto Panevėžio konservų fabriko. Toje pačioje gatvėje seniausias Panvėžio namas, Kultūros centras ir viešbutis “Romantic”. Pastarasis įskūrė 1903 m. pastatytame malūne, kurį pastatė P.Zamas, kartu išgrindęs gatvę prie malūno ir jame įrengęs naują garo mašiną. Malūnas buvo pramoninis – supirkdavo javus, juos sandėliuodavo, maldavo, miltus ir sėlenas parduodavo. Garsėjęs savo pajėgumu malūnas istorikų minimas kaip vienas moderniausių to meto malūnų. Jame buvo malami ir iš Ukrainos atvežti grūdai, miltai gabenti į Rygą, Peterburgą, o per Liepojos uostą – ir į kitas šalis.
Laikas pamatyti naują, šviežią Stasio muziejų. Jis ir džiugina [kad atsirado], ir šiek tiek nuvilia [kad ne toks didelis ir ne toks galingas]. Bet sumoj pasibūnam ir pasimėgaujam ne vieną valandą.
Skaniai pavalgom Mėsmalė Grill Pub, pasibastom miesto centre aplink Panevėžio senvagės tvenkinį ir pro kelis modernistinius pastatus patraukiame link Stasio muziejaus padalinio, vieno sėkmingiausio architektūrinio projekto “Prageidruliai”. Šis kultūros ir kūrybos centras įsitaisęs Skaistakalnio parke. Ilgai buvęs apleistas pastatas, vargana ir bomžų pamėgta vieta, dabar čia spinduliuoja jaukumu ir kultūra. Į vidų nepatenkam, bet labai ir nesiveržiam.
Nuo čia nusprendžiam nueiti iki Ekrano industrinės teritorijos. Pasak turizmo centro, ten vis dar yra daug gatvės meno ir visa dar labai verta turistiška vieta. Deja, nurodytas adresas netikslus, o teritorija tokia didelė ir neaiški bei didelė, kad dėl ateinančios tamsos tenka apsisukti ir grįžti atgal į miesto centrą. Apie vidurnaktį dar nusėdam kavinėj “Kranto 12”, išgeriam, užkandam ir varom miegot.
Sekmadienis.
Einame toliau kultūrintis ir dairytis. Užeiname į Panevėžio fotografijos galeriją. Maža paroda mažoje galerijoje. Panevėžio miesto dailės galerijoje veikia paroda „Aukštaitijos dailė 2024. Metamorfozės“. Ji eksponuojama šioje Dailės galerijoje ir jau minėtoje Fotografijos galerijoje.Galerijos kieme gausi keramikos objektų paroda.
Nueiname iki Nepriklausomybės aikštės, mergos pasitaško fontane, tada ramiai traukiam iki Raktų medžio. Tada iki mašinos ir vėl į Ekrano teritoriją.
Fabriko Ekrano teritorija milžiniška. Gatvės meno nelikę, kūrybiškumo irgi nerasta. Bet aplinka įspūdinga, tad pasidarome fotosesiją ir pradedam judėti link namų.
Važiuodami namo padarome keletą sustojimų. Pirmiausiai sustojame šalia Nevėžio upės, prie Krekenavos. Čia, šalia Krekenavos regioninio parko lankytojų centro pastatytas apžvalgos bokštas, mažas takelis su atrakcijom ir prieplauka. Oras nuostabus, vėsa jauki, nesinori niekur skubėti.
Merginos užsisako dar vieną sustojimą. Užsinori užlipti ant baltų arba jau pakeptų pievų ir laukų ‘marshmallowsų”. Kelyje Panevėžys – Kaunas pamatome laukus, kur jų visa gausybė. Sustojame ir šiek tiek gal erzindami vietinį ūkininką pasidarome dar vieną fotosesiją. Vakarop besileidžiančios saulės šviesoje….
What do you think?