Viena ir Linz [nr 83]

By skrandis, 2009/10/08

Ritos kvietimu pasinaudoję, mudu nuvykome į šalį, į kurią labai nesiveržėm ir nesiruošėm. Ir gal dėl lengvo nusiteikimo, gal dėl atsipalaidavimo, gal dėl to, kad šalis bei miestas pats savaime yra puikūs, mes ten pasijutome išties gerai.
Austrijos sostinė Viena visada man atrodė perpildyta kultūros, net joje nesilankius. Labiau nei Paryžius ar Amsterdamas ar Barselona, ar dar kas nors. Tiesiog Vienoje kultūros, atrodė, turi būti tiek daug, kad net nežinia, kaip iš jos išbrist. Realybėje viskas pasirodė nelabai atitolę nuo vaizduotės. Daug išdidžios imperatoriškos architektūros, begalinis kiekis šokio, muzikos ir kitokių menų mokyklų, įvairūs solidžiai atrodančių piliečių vakarėliai, gausus dalyvavimas parodos atidaryme, dar gausesnis pasisėdėjimas MuseumQuartiel kiemelyje.
Tarp kitko, MQ kvartalas vertas atskiro žodžio. MuseumsQuartier Wien yra vienas didžiausių kultūrinių kompleksų pasaulyje, sujungęs senuosius barokinius pastatus su naujais moderniais muziejais, viduje jungiantis įvairius menus ir įvairias meno formas. Jame būdami apsilankėme Leopold muziejuje, MUMOK (Museum of Modern Art Ludwig Foundation Vienna), Kunsthalle, Architektūros centrą . Be viso to jame yra dar ir šokių menų TanzQuartier, naujosios medijos studijos, menininkų rezidencijos, vaikų muziejus, terasos, kavinės, barai, kultūrinės parduotuvėlės ir tt ir pan. Apie 60 000 m2 meno, kultūros, veiksmo… tikras rojus :]
Pati Viena yra lygus miestas, dvelkiantis istorijomis, didybe, turtu. Lygus ir architektūriškai, ir estetiškai. Gražus ir naktiniame danguje, ir dienos šviesoje. Didelis miestas, kuriame neišnyksti, kuriame gali rasti savo vietą.

2009.10.08
Tik atvykę į Austrijos sostinę Vieną susitikome su mūsų drauge Rita, pasidėjome daiktus ir pavalgę nėrėme į kultūrą – nupėdinome į parodos “1989. End of History or Beginning of the Future?” atidarymą, kuris vyko MuseumQuartier Kunsthalle’je. Parodos atidarymas, kaip ir visada, prasidėjo kalbomis ir plojimais, vėliau virto pasivaikščiojimais, apžiūrėjimais, vertinimais ir pokalbiais. Parodoje, skirtoje 20 metų geležinės sienos sugriovimui, buvo stengiamasi pažvelgti į komunistinio rėžimo palikimą, į Vakarų neatsakingą požiūrį į Rytus, į Šaltąjį karą, sovietinę kasdienybę ir nekasdieninius įvykius. Kitoks žvilgsnis iš šono, stengiantis būti neutraliems ir nepasiduoti trijų Baltijos šalių emocinei įtakai – parodoje dalyvavo tik vienas Baltijos šalių atstovas Jonas Mekas. Visgi paroda buvo įvairi ir gera, nors ir su geresniais, ir su prastesniais darbais. Mums labiausiai dėmesį patraukė Ilya & Emilia Kabakov instaliacija “The Big Archive” su sovietiniais koridoriais, klausimynais ir anketomis bei Jono Meko amerikiečių TV medžiaga apie Sausio 13 dienos įvykius Lietuvoje. Nors tas paminklas sovietams “gelbėtojams”, kurį pamatėme vos atvykę į Vieną, šią parodą paverčia kažkaip nerimta…

Po parodos, palikę Ritą dirbti savo kultūringuosius darbus, patraukėme šiek tiek per naktinį miestą….

2009.10.9
Penktadienis skirtas MuseumQuartier ir jame esančios galerijoms, muziejams, bibliotekoms ir kitoms erdvėms.
Rytas prasidėjo MUMOK pastate ir kažkur po žeme esančioje parodoje “Mind Expanders“, kuri skirta 1960-1970 metais Austrijoje demonstruotiems socio-politiniams performansams, meninėms provokacijoms. Paroda nesužavi šleikštulį keliančiais vaizdais, tačiau puikiai atspindinti to laikmečio siekius ir menininkų pozicijas. To laikmečio menininkai pasiekė savo tikslą – jie praplėtė kultūros suvokimą, tačiau kartu meną  nuvedė ir iki… banaliosios frazės “visi yra menininkai”.
Vėliau toje pačioje galerijoje, tik kitame aukšte apžiūrėtas ir įvertintas amerikietis Cy Twombly, laikomas vienu įtakingiausiu XX amžiaus menininku (kuris dar ir gyvas) ir sužavėjęs pasaulį savito rašto abstrakčia tapyba. Mums ji pasirodė dažnai tiesiog vaikiška teplionė su didžiulėm pretenzijom į meną :] Daug malonesnį įspūdį paliko to paties autoriaus fotografijos, kurios parodą kartu su skulptūromis lyg ir teturėjo tik papildyti parodą, bet visgi tapo reikšmingesnėmis nei pagrindiniai parodos objektai.
Dar kitame aukšte pamatyta viena mažiausių, bet viena smagiausių ir įdomiausių šios galerijos parodų- Thomas Demand fotografijų serijos “Presidency” ir “Embassy”. Didžiulio formato fotografijose autorius ‘reprodukuoja’ media fotografijose matytas erdves, įvykius, atsitikimus iš popieriaus, juos nufotografuoja ir tada maketus sunaikina. Lengvai žvilgtelėjus jaučiasi menkas nenatūralumas, tačiau pažvelgus įdėmiau tampa nesuvokiama, kaip iš popieriaus šis menininkas sukuria tikroviško dydžio pasaulį, jo iliuziją….
Na ir pabaigai apžiūrėjome Classical Modernism parodą, kurioje atsiskleidė meno tendencijos po II-ojo pasaulinio karo. Kubizmas, futurizmas, ekspresionizmas, konstruktyvizmas, bauhaus, dada, siurrealizmas. Maža, bet išraiškinga paroda.

Kultūrinimąsį tęsiame Austrijos architektūros centre, kurioje pristatoma XX ir XXI amžiaus architektūros tendencijos, šedevrai ir stiliai. Išsamesniam bandymui susipažinti su jų architektūros istorija reiktų ne vienos dienos, tad šį kartą praeita ir peržvelgta tik vaizdinė medžiaga. O joje rastas nusiraminimas, kad ir tarpukario Kaunas, ir dabartinė Lietuva nebuvo ir nėra atsilikusi, kaip galima manyti.

Beeinant į kitą MQ pastatą, Tonspur pasaže skamba eksperimentinė muzika. Išraiškinga ir kartu minimali. Nors dėmesio daug tam ir neskiriama, bet džiugina tokios detalės.

O kol lietus bandė šlapintis lauke, mes ir toliau lėtai dėliojome mažus žingsniukus MQartale – Kunsthalle’s pirmo aukšto erdvėse (antrame veikia aprašyta paroda “1989”) apžiūrėjome įspūdingą fotografijos parodą “The Portrait. Photography as a Stage (From Robert Mapplethorpe to Nan Goldin)“. Puiki paroda, apžvelgianti portreto fotografijas įvairiais rakursais, įvairių autorių pavyzdžiais. Su trumpomis autorių mintimis ir požiūriu į portretų fotografavimą. Nuo klasikinio R.Mapplethorpe iki N.Goldin vizualaus dienoraščio stiliaus.

Na ir darbo dienos pabaigoje apsilankėme labiau klasikiniame Leopold muziejuje, kur atradome mums menkai pažįstamą, bet labai stiprų ir išraiškingą meistrą, deja anksti mirusį Egons Schiele. Neeilinį austro kūrybiškumą ir drąsą atskleidė daugiau nei 200 darbų ir trumpi aprašymai.
Tame pačiame muziejuje radome ir Klimt, Kokoscka, Gerstl ir kitų 1900-1938 metų darbų kolekciją, kuri nors ir nemaža, bet didžiulio įspūdžio po tiek meno jau nebepaliko.

2009.10.10
Šeštadienis skirtas Linz’ui. Beveik dvi valandos traukiniu iš Vienos ir mes jau mieste, kuris kaip ir Vilnius, turi teisę vadintis Europos kultūros sostine. Trečias pagal dydį miestas, turintis beveik 200 000 gyventojų, pasirodė simpatiškas, tvarkingas, nedidukas, pasipuošęs ir įdomus. Aplankėme muziejus, pasidžiaugėme specialiu projektu virš Linz miesto, pasivaikščiojome gatvėmis, įlindome į katedrą ir lietui užpuolus pasukome atgal link geležinkelio stoties.
Linz’e, Europos kultūros sostinėje, aplankėme du kultūros židinius. Pirmasis – šiuolaikinio meno muziejus Lentos Kuntzmuseum. Jame be apžvalginės parodos “Best of Lentos” pamatėme labai puikią garso meno istorijos ekspoziciją “See This Sound“. Kaip žinia, muziejai ne taip jau senai pradėjo įsileidinėti garso meną į savo erdves, tad buvo smagu pamatyti, kad muziejuje pateikiami ne vienas kitas garso meno darbas, o visa apžvalginė paroda. Pagal temas sudarytos aštuonios sekcijos išsamiai atspindi įvairias tendencijas, įvairius eksperimentus ir leidžia susivokti garso meno beribiškumą. Pradedant nuo 1920 metų garso paišymo, baigiant tarpdiscipliniškais ‘crossoveriais’ esančiais youtube’e. John Cage, Einstürzende Neubauten, Derek Jarman, Jurgis Mačiūnas, Jonas Mekas, Yoko Ono, Throbbing Gristle ir daug daug kitų.

Linz’e esant neaplankyti legendinės Ars Electronica būtų visiška nesąmonė/nuodėmė/kvailumas. Tai vienas garsiausių multimedia meno centrų su vienu turtingiausiu archyvu. 3000 m2 erdvės parodoms ir dar tiek pat kitoms reikmėms, 1000 m2 erdvė po atviru dangumi. Galerija, kurioje bendrai veikia ir kūrybą pristato menininkai bei mokslininkai, kur bandyti, domėtis, mokytis gali tiek vaikai, tiek studentai, tiek suaugusieji. Visiems yra veiklos, visiems yra už ko užsikabinti. Ar stebėti žvaigždynus, ar susidraugauti su protingomis mašinomis, ar pasiskaičiuoti kiek mėsos pagaminama pasaulyje, ar pasiklausyti muzikos instrumento (padaryto iš būgnų, kamuoliukų bei vyno taurių) valdomo kompiuterio, ar tiesiog su bokso pirštinėm sau susikurti lempos dizainą.

Na ir tamsai krentant ant miesto Linz, pasivaikščiojome/pasisupome/pasikarstėme ir pasikultūrinome labai simpatiškai sugalvotame Linz’o projekte “Hoehen Rausch“. Pasisukome ratu, įsiklausėme miesto garsų, pažiūrėjome į visus iš aukšto, įkvėpėme vaistažolių kvapų – ir viską darėme tiesiog virš miesto ant stogų. Labiausiai atmintin įkrito Leonid Tishkovo “mėnulio” menai, ant bažnyčios stogo įtaisytas Mali Wu “Paradise garden” su visokiom vaistažolėm, iš perdirbto plieno ir po vienuolyno stogo rekonstrukcijom įtaisyta Serge Spitzer instaliacija “Unititled”. Na ir aišku pati mintis suorganizuot kultūrinį gyvenimą virš miesto pasirodė labai smagi.

Netrukus grįžome į Vieną ir šiek tiek pasibastėme po miestą. Bebaigiant sekmadieninį pasivaikščiojamą, baigiant vizitą pas Ritą, pabaigėm ir kultūrinį vaikščiojimą po parodas – neplanuotai užėjome į Designforum galeriją į belgų dizaino parodos “Je Suis Dada” uždarymą.

2009.10.11
Laikas judėti namo. Susirenkame šmutkes ir pro šlapią Vieną einame iki autobusų stoties. Traukiame į Bratislavą, iš kurios vyksta skrydžiai iki Hahn oro uosto.

Bratislavoje turime visą dieną ir nakvynę. Miestas, kenčiantis nuo sovietinių blokų, smarkiai taisosi ir bent jau miesto širdį senamiestį stengiasi atnaujinti iš pagrindų. Buvo smagu ir faina pasivaikščioti, nors oras ir nelepino. Dar smagu ir faina buvo labai skaniai, pigiai ir fainai pavalgyti vietiniame studentų kaboke :]

2009.10.13
štai ir skrydis į Hahn. O čia dar ne viskas. Pajudėjus apie 10 km iki Hahn oro uosto, šalia kelio matosi pylimai. Pravažiavome pro juos daugelį kartų, tad šį kartą nusprendėme nebekankinti smalsumo ir sustoti apsižiūrėti. Pasirodo, objektas vertas ne tik eilinio smalsumo, bet ir didesnio dėmesio.
Stenduose esanti informacija bylojo, jog šioje vietoje yra senosios keltų ir romėnų kapinės, akmenimis grįstas kelias ir daug po žeme paliktų žinių. Teigiama, jog jau prieš 2500 metų čia buvę keliai, jungiantys Belginum, Bingen, Morbach ir Trier, kad prieš 2000 čia jau buvo klestinti 200-300 žmonių gyvenvietė Belginum, kad netoliese buvo ne vienas teatro ir šventyklos pastatas.
Stende parašyta, kad jau 400 m. pr. Kr. čia buvo keltų kapinės, kuriose buvo rasti pylimai su pelenų urnomis ir pomirtiniam gyvenimui skirtais daiktais, pinigais ar kitais turtais. Apie 150 m. jau randami ir antkapiai, kvadratinės formos kapai su ‘sodeliais’ ir pan. 800 metų gyvavusios kapinės apleistos maždaug IV amžiuje, matyt, atžygiavus krikščionybei.
Įdomu ir tai, jog išsikrausčius iš Belginum gyventojams, kapinės liko ir toliau prižiūrimos, gerbiamos ir jau viduramžių laikais, kaip ir visos kapinės, tradiciškai aptvertos sienomis. Kapinės viduramžiais įgavo ir kitą reikšmę – jose buvo vykdomos Bernkastel miesto teismo bausmės.
Einantis per kapines kelias irgi pasižymi turtinga istorija. Tyrinėjant jį rasta ir daug to laikmečio šiukšlių (sagos, lazdos, gaubtai ir pan), jis susietas su pagrindiniais romėnų keliais bei pažymėtas Tabula Peutingeriana (žemėlapyje, viduramžiais padarytoje kopijoje).

Va taip, kartais mažas atsitraukimas nuo kasdieninio kelio, suteikia žinių ir naujos patirties.

What do you think?

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.