Kelias iki Anykščių [nr 161]

By skrandis, 2011/07/30

Skambutis Tomui ir susiderinus skubiai laiką pasėdome į Clio ir patraukėme link Pienionių. Tikslas aiškus, pasiruošimas paprastas, planas lengvas.
Pirmas sustojimas ant kelio Ukmergė-Utena – Vidiškių Švč. Trejybės bažnyčia. Iki šios stovėjo kita bažnyčia, statyta bajoro Anupo Kostkos, tačiau vyskupui įvertinus kaip daržinę, mecenatui teko padirbėti ir pasiaukoti antrą kartą. Kaip matome, antras mėginimas sėkmingesnis ir stovi iki šiol.

Šventupės dvaro sodyba – visai netoli nuo Vidiškių. Pastate galima rasti biblioteką ir… šarvojimo salę. Dvaras įkurtas XV – XVI a. sandūroje. Pirmieji valdytojai – bajorai Vidiškiai. Tuomet dvaro centras buvo netoli Vidiškių miestelio. Vėliau dvaro sodyba buvo perkelta ir greičiausiai tuomet gavo Šventupės pavadinimą.

Svirnų piliakalnis vadinamas dar Žiogų piliakalniu, esti riedant link Anykščių, beveik ant Šventosios kranto (gal kokie 500 metrų nuo upės).

Pakeliui link Pienionių dvaro, kur nuvykti ypač norėjo Alwyda, sustojome mielame mažame miestuke Kavarske, kuris be Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios radome ir mielų senų namukų, gražiai sutvarkytą pagrindinę aikštę ir šalia bažnyčios dailų triaukštį ornamentuotą koplytstulpį (XIX amžius).

Achemos hidroelektrinės užtvenkta Šventosios upė.

Alwyda “pasisiekė savo tikslą” – Pienionių dvaras ir dvaro vartų kolonos su liūtais. Paties dvaro nelikę, o kas likę, tai yra už užrašas “privati valda”. Todėl [ir dėl puolančių bimbalų] ilgai nesitrindami patraukėme link Anykščių įžymybių.

Vetygalos atodanga. Čia sustojome ir mes, kaip ir daug pro šalį plaukiančių baidarininkų. Išgėrėme Tomo įsidėto alelio, suvalgėme sumuštinukus ir maloniai pailsėjome pavėsyje. Vetygalos atodanga yra dešiniajame Šventosios šlaite, kiek žemiau Virintos upės žiočių, apie 25 m aukščio (kitaip dar vadinama Žėbos kalnu). Pasak geologų, tai unikali atodanga – tarsi atversta Anykščių krašto gamtos istorijos knyga, kurioje matomi ikiledyniniai, apie 400 mln. metų senumo sluoksniai, sudaryti iš šviesaus kvarco ir žėručio smėlio.

Skandinavas Puntuko brolis – akmuo Pašventupio kaime, prie Šventosios upės, Penionių miške. Riedulys yra mažesnis už Puntuką ir visai kitos kilmės, nors ir vadinamas broliu. Šalia yra archeologinis objektas – Pašventupio pilkapiai. Pasakojama, kad senovėje prie Puntuko brolio buvusi lietuvių šventykla.

Atvykome iki Anykščių, kur pirmiausiai aplankėme senąją traukinių stotį, kur aktyviai ir smagiai važinėja turistinis siauruko traukinukas. Kuklus, bet unikalus muziejus po atviru dangumi skaičiuoja 112 -uosius metus. Siaurukas pradėjo veikti 1899 metais. Tai buvo juodųjų garvėžių ir medinių vagonėlių laikas. XX a. pirmoje pusėje siaurukas buvo pagrindinė transporto priemonė Aukštaitijoje, pervežanti ir keleivius, ir krovinius. Siauruoju geležinkeliu į Panevėžį buvo gabenami linai, bekonai, cukriniai runkeliai, miltai, sviestas, sėmenys, miško medžiaga, smėlis. Ūkininkams siaurukas gabeno druską, trąšas, žibalą, anglis. Nuo 2001 metų siaurasis geležinkelis veža tik keleivius.

Netoliese geležinkelio stoties namelyje už stiklo yra saugoma 1826 m. Antano Baranausko statytą klėtele. Šalia yra Antano Vienuolio-Žukausko sodyba. Už jos ir jo paties kapas.

Anykščių centrinėje aikštėje vyko renginys “Respublikinis floristinių kilimų konkursas“. Šalia reklamavo ir ateinančių metų Anykščių šventę “Lietuvos kultūros sostinė 2012

Įėję į Anykščių bažnyčią išgirdom labai iškilmingą kalbą, kurios nepacituoti negalime: “…satanistai ir gėjai lipa ant galvos. Jūs, krikščionys, esate bailiai. Bailiai, bijantys sakyti, jog tikite…”

Toliau nebebuvo įdomu, “Velnio akmens” nebeminėjo, tad patraukėme link Šventosios upės ir miesto kranto ir atgal iki mašinuko. Mūsų laukė tikrasis velnio akmuo.

Puntuko akmuo labiausiai lankomas akmuo Lietuvoje. Antras pagal dydį akmuo Lietuvoje (po Barstyčių akmens).  Puntuko ilgis – 6,9 m, plotis – 6,7 m, aukštis – 5,7 m (iš jų 1,5 m – žemėje ), svoris – 265 t. Tai rapakivio (granito struktūrinė atmaina) luistas, ledynų atneštas prieš 20–14 tūkstančių metų iš Suomijos, per paskutinį(Nemuno) ledynmetį.

Nešė Puntuką ne tik ledynai, nešė jį ir velnias, norėdamas sudaužyti Anykščių bažnyčią… Gal dėl to ir piktas kunigėlis iš Anykščių bažnyčios, jog nepataikė velnias ir likimą subjaurojo… :]
Grįždami Kaunan užsukome dar į Veprius. Tik įvažiavus pasitiko 1772-1798 m. pastatyta aukšta baroko stiliaus koplytėlė Baro konfederacijos atminimui.

Šalia geltonų plytų bažnyčios pastatyti mecenatų varpai. Gali prieiti ir smagiai paskambėti :]

Vepriai, beje, įsitaisė kraterio dauboje. Meteoritinės kilmės, maždaug 300 m skersmens asteroidas išmušė duobę, kurio gylis buvo per 500 m. Vėliau jį užpildė po sprogimo sukritusios atgal į kraterį ar ledynmečiais nuo šlaitų suplautos uolienų nuolaužos, virš jų susidarė normaliai sluoksniuota molio ir smėlio storymė. Pagal nuosėdų amžių nustatyta, kad meteoritas krito prieš 150—160 milijonų metų.
Antrasis, kiek mažesnis krateris Lietuvos teritorijoje yra Mizarų krateris prie Druskininkų.
Veprių dvaras, esantis šalia Veprių ežero.

Tai va tiek ir pamatėme šįkart. Patraukėme link Grizlio, kur skaniai apsivalgėm.

What do you think?

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.