Juodaragio keliais šalia Zarasų [nr 163]

By skrandis, 2011/08/23

Šiemet pirmą kartą mudu su Alwyda į tradicinį, vasarą uždarantį, patį gražiausią ir mieliausią festivalį “Mėnuo Juodaragis” patraukėme ne penktadienį, o ketvirtadienį. Pirmą vakarą praleidę saloje, šiek tiek prisilietę prie organizacinių reikalų, nieko doro nenuveikėme.

2011.08.26
Penktadienį nutarėm pradėti kelionėmis po Zarasų regioną. Apsilankę Zarasų TIC’e, pagriebėme keletą planelių, išklausėme rekomendacijų ir patraukėme, kur akys veda (atsižvelgdami į žemėlapius).

Pirmiausia sustojome Antazavėje. Kuo toliau, tuo dažniau pastebime, kad mažų miestelių ir kaimų bažnyčios vis labiau sutvarkytos ir vis dailiau papuoštos. Taip ir čia, Antazavėje, kur stovi dailiai nudažyta ir sutvarkyta Dievo Apvaizdos bažnyčia.

Dabartinės Dusetų-Antazavės žemės priklausė Kristupui ir Jonušui Radviloms. 1669 metais, mirus paskutiniam tos Radvilų šakos atstovui Boguslavui Radvilai, žemės atiteko vokiečių kilmės grafams Pliateriams. Jų proprosenelis buvo Livonijos ordino riteris Hereboldas, kuris vėliau tapo pramintas Pliateriu.
Antazavės istorija neatskiriama nuo dvaro istorijos, kuri prasidėjo dar XVII amžiuje. Liudvikas Pliateris prie Zalvės ežero XVIII amžiaus viduryje pradėjo statydintis dvarą pagal L.Stuokos-Gucevičiaus projektą. Buvo pastatytas trijų aukštų baltas rūmų pastatas su Pliaterių herbu. Iš akmenų sumūrytas svirnas, pastatyti tvartai, arklidės. Zalvės ežero prieškalnyje pasodintas parkas (5 ha), kuris terasomis leidžiasi į ežerą. Įrengtas ovalo formos gėlynas, apjuostas plačiu taku, iškasti du tvenkiniai, pasodinti sodai. Nors sodai neišliko, dvaras išsilaikė gan padoriai.

Antazavės šile aptikome Pakačinių piliakalnį. Retai tenka rasti visiškai miškais apaugusį piliakalnį. Ypač sunku įsivaizduoti, jog jis buvo ne tik visas plikas, bet ir apskritai artimuoju spinduliu šalia jo buvo mažai medžių (juk ir statybinė medžiaga, ir ugnies šaltinis). Vaizdas turėjo būti gerokai kitoks.

Atkurta Lietuvos partizanų žeminė. 1944-12-26 Antazavės šile įvyko kautynės tarp Lietuvos partizanų Lokio rinktinės (vadas M.Kazanas) ir NKVD kariuomenės bei vietinių rėmėjų. Mūšio vietoje įrengta žeminė, pastatytas kryžius, įrengti suoliukai. Šalia yra Vinčežerio ežeras…  Daugelis jų čia liko amžiams.

Ant Sartų ir Zalvės sąjungos tilto.

Velikuškių piliakalnis. Padavimų knygoje „Ežeras ant milžino delno” apie Velikuškių piliakalnį pasakojama, kad
„senovėje ant to piliakalnio stovėjo dvaras, o per Sartų ežerą buvo nutiestas geležinis tiltas, pakabintas ant kažkokių kablių ir geležinių stulpų. Seneliai pasakoja, kad atėjusi kažkokia milžinų kariuomenė ėjo per tą geležinį tiltą ir jį eidama sulaužė. Ponas, kuris gyveno ant piliakalnio, pasakė, kad jei tą tiltą sulaužė, lai ir jo dvaras eina po žeme. Ištarė ponas tuos žodžius – ir staiga dvaras nuėjo per žemes! Iš ten vėliau išeidavo labai graži panelė. Rankose laikydama katiliuką, kartais ji vaikščiodama juokdavosi, šokdavo, žaisdavo arba verkdavo. Vieną kartą žmogus nuėjo ant piliakalnio ganyti arklių. Pavargęs buvo, tad atsigulė. Bet staiga išgirdo arklius prunkščiant – greitai pašoko ir pamatė einančią gražią panelę. Rankoje ji turėjo katiliuką. Žmogelis išsigando, greitai persižegnojo. Gražuolė garsiai nusijuokė ir nepastebėta kažkur dingo. Žmonės pasakoja, kad ten vaidendavosi pinigai – tik reikėjo sušerti per tą katiliuką, kurį mergina laikydavo rankose, ir iš jo būtų pabirę pinigai…”

Apžvalgos bokštas (35 m aukščio) Baršėnų kaime. Bokštas išties nekuklus. Lipti į viršų buvo dar smagu, nors teko ne kartą pagalvot ar tikrai to noriu. Visgi vaizdai nuo bokšto verti buvo pastangų. Sartai – ketvirtas pagal dydį ežeras Lietuvoje (1337 hektarai). Didžiausios ežero daubos bei stačiausi krantai yra šiaurinėje Sartų dalyje. Krantai čia kyla iki 30 metrų aukščio, o giliausia vieta siekia 22 metrus.
Virš Sartų regioninio parko besidairydami, pripažinome sau, kad vaizdai ne tik kad gražūs, bet ir gražesni už tuos, kuriuos matėme Vokietijoje Vulkaneifel regione, žvalgydamiesi nuo panašių bokštų.

Ežere yra 7 salos. Didžiausia sala yra 6,5 hektaro ploto ir vadinama Didžiąja sala. Antra pagal dydį – Dumblynės sala – nuo seno yra gyvenama. Archeologai ją įvardija kaip kelių laikotarpių archeologijos paminklą (Neolito pabaigos – Žalvario amžiaus pradžios ir I-ojo tūkstantmečio pirmosios pusės gyvenvietės), o vietinių gyventojų saloje rastą lobį datuoja X-XII amžiais. Ši sala gyvenama ir šiandien.

Netoli Antalieptės pasiekėme Šavašos pažintinį taką, kurį rekomendavo Zarasų TIC’e. Pakabinta didžiulė fotografija su juodais Šavašos upės akmenimis atrodė labai intriguojančiai. Šavaša – ypatinga Lietuvos upė – Jos slėniai – svaiginančio aukščio, o vandenys krenta net 11 metrų kas vieną kilometrą. Kaip tikroje kalnų upėje! Visgi, kas įdomiausia, upė nors ir turėtų skubėti, išties yra labai rami ir tyli. Gal pavasarį jos išraiška ir kitokia, bet mūsų apsilankymo metu ji buvo ramut ramutėlė. Nors ir skubėjo tarp aukštų slėnių.
Takas papuoštas ir labai tvarkingas. Ant kiekvieno suoliuko pėdutės įspaudas, ant kiekvienos atramos – paukščio ar voverės raižinys.
Tarp aukštų upės slėnių XVI a. buvo pasislėpusi senovės lietuvių šventykla. Jos liekana – Lūžų akmuo su specialiai skaptuotu dubeniu. Visas akmuo yra palygintas ir skirtas specialiai apeigoms.

Lūžų piliakalnis – dar vienas miške pasislėpęs senasis kalnas.

Antalieptės buvęs basųjų karmelitų vienuolynas ir Šv. Kryžiaus atradimo bažnyčia

Antalieptės tiltas.

Antalieptės hidroelektrinė – veikiantis, ūžiantis ir įdomus istorijos ir technikos paveldo paminklas. 1954 metais šios hidroelektrinės statybai jokios techninės dokumentacijos dar nebuvo, paruošiamieji statybos darbai pradėti dar be planų – išimties tvarka, kadangi tokio tipo statinių Pabaltijy dar nebuvo, reikėjo vykti mokytis į Gruziją ir Armėniją kalnų tipo jėgainių statybos. Statė iki 1961 m, susidariusi užtvanka užliejo 800 ha plotą ir sujungė 27 ežerus – susidarė Antalieptės marios.

Palikę turistinius takus grįžome į Zarasų salą, kur iki pat nakties klausėmės visokio gėrio.

2011.08.27
Pasisodinę į mašiną Kristijoną ir jo seserį Simoną patraukėme į Gražutės regioninį parką.
Mus domino šio regiono išskirtinės sentikių maldos namai. Pirmiausiai tokį objektą radome Minaukos kaime. Šie maldos namai, įkurti XX a. pradžioje, turi seną istoriją, kuri iki šių dienų nėra užfiksuota. Kaimo maldos namai yra mediniai, stačiakampio plano su bokštu. Šalia jų stovi gyvenamasis namas šventikui.

Rūsteikių kaimo sentikių maldos namai. Manoma, kad maldos namai įkurti XX a. pradžioje. Čia yra dirbę T. Griščenko, kuris buvo šiaurės vakarų krašto sentikių suvažiavimo, vykusio 1906 metais Vilniuje, dalyvis, N. Maksevas, F. Griščenko, S. Sapožnikovas. Šiuo metu maldos namai uždaryti, nes bendruomenė neturi nuolatinio dvasios ganytojo.

Salako akmeninė bažnyčia, vadinama dar Salako Švč. Mergelės Marijos Sopulingosios bažnyčia. Į bažnyčią atremti Įspūdingi mediniai kryžiai.

Netrukus patraukėme link Dūkštų dvaro sodybos, kuri aptverta metaline tvora ir turbūt rekonstruojama. Dvaras paminėtas XVI a. kaip Giedraičių valda, vėliau perėjusi Stabrovskiams. 1573 m. dvarą nupirko Rudaminos ir valdė jį iki 1813 m., kada savininkais tapo Beganskiai. Išlikę rūmai pradėti statyti Rudaminų, o baigti – Beganskių. Vėliau savininkais tapo Daugėlos.

XIX a. pirmoje pusėje Dūkšto dvare gyveno žymus tų laikų dailininkas, Vilniaus universiteto profesorius Jonas Rustemas. Jis čia ir mirė ir palaidotas dvaro kapinaitėse, buvusios bažnyčios šventoriuje.
Neradę vienos, “101 lankytina Lietuvos vieta” knygos pažymėtos detalės, patraukėme iki kito dvaro.

Luodžių dvaro sodyba paprasta ir niekuom neypatinga, jei ne… …jei ne pamatų puošyba. Apie ją, kaip ir apie patį dvarą, informacijos yra minimaliai. Bet akivaizdu, jog ši savamokslė kūryba labai unikali ir žavi, verta dėmesio ir pastangų apsilankant. Primityvi, bet labai jauki.

Nuo Luodžių dvaro pasukome link Tiltiškių vandens malūno-Energetikos muziejaus.

Deja, muziejus nedirbo, tad pasisukiojome šalia malūno ir patraukėme link festivalio MJR.

2011.08.28
Mėnuo Juodaragis, kaip visada baigėsi anksčiau nei dauguma spėjo susivokti. Tai tarsi ratas, kuris niekada nesibaigia. Ir ratas, kuris neturi baigti suktis. Palikome svetingus zarasiškius, užkalėme prisiminimus ir išvykome link Kauno.

Apsilankėme Kamšos šventvietėje šalia Ilgio ežero, kurioje kadaise dviems jaunuoliams, grįžtantiems nuo šokių, pasirodė liepsnojanti Marija. Čia ir rokeriai legendai neliko abejingi, ir 4×4 mašinų fanatai.

Tuo tarpu mes nujudėjome iki Ilgašilio pažintinio tako, kuris gražiai sukinėjasi per pelkutę ir supažindina su biologine įvairove ir gamtos sukurtomis vertybėmis.

Pradėjus kristi lietaus lašams, patraukėme iki gimtų žemių.
Griodvaris, tėvo žemė ir gimtinė, pasitiko aukštomis žolėmis ir šlapiu oru. Visgi pamatyti dvarnamio pamatus norėjosi, tad kantriai prasiveržėm pro šias užmirštas pievas ir perdavėm likusioms dvasioms linkėjimus.

Gal kada nors, geresniais laikais, su didesniais norais, grįšime čia ne tik pasižvalgyti, bet ir gyvenimą užpildyti.

What do you think?

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.