Visas gruodis be didesnių išvykų – nieko neįprasto. Ir darbai sukrenta gausiai, ir šventės įtraukia, ir žiema užšaldo. Tačiau palikti be nors vieno įrašo – negražu. Tad nors trumpam, nors po sunkaus išsikrapštymo iš namų, atsidūrėme netoli Birštono – Škėvonių pažintiniame take.
Pažintinis takas trumpas, vos kelių km. Bet mielas ir labai gražus.
Toje vietoje, kur Nemuno vandenys intensyviai ardė gūbrio šlaitą, susiformavo 33 m aukščio ir daugiau nei pusės kilometro ilgio atodanga. Škėvonių atodanga įrašyta į vertingiausių Šiaurės Vakarų Europos geologinių objektų sąrašą.
Takas vingiuoja prieš 12 000 metų Nemuno suformuotu Birštono atragiu ir Škėvonių gūbriu (gūbrys – „sala“ sausumoje, o atragis – sausumos iškilimas, primenantis pusiasalį)
Unikalus Škėvonių gūbrys tęsiasi beveik 3 km nuo šiuo metu uždaryto restorano „Seklytėlė“ link Prienų. Siauriausioje vietoje jo plotis mažiau nei 100 m, o plačiausioje – kiek daugiau kaip 400 m.
Ant atodangos įrengta regykla, nuo kurios atsiveria įspūdingi Nemuno ir slėnio vaizdai.
Vienur ir kitur į medžių kamieną morzės abecėlę stukseno Didysis margasis genys. Ta proga buvo lauko sąlygomis pakrikštyta kalėdinė mudviejų dovana – paukštukiniai žiūronai.
Takas netikėtai baigėsi laukuose, tad netrukus pasukome atgal link atodangos, kur palydėjom saulutę.
Garsioji atodanga.
Kaip dažnai mums pasiseka (matyt dėl to, kad anksti iš namų nesugebam išjudėti), ir šį kartą palydėjom Saulę į kitą pasaulio pusę.
Štai taip prasmingai praleistas paskutinis 2012 metų sekmadienis.
What do you think?