Beribis Schengen’as [nr 265]
Visi pasivaikščiojimo takai vynuogynuose dabar jau tikrai praeiti. Kai kurie ir po du ar daugiau kartų. Schengen 171 route buvo paskutinis, kurį planavom įveikti, bet niekaip neištaikėm progos. Proga atėjo – savaitgalis ir +18 [lapkričio 8 d. gi, galėtų juk būti beveik žiema!!!].
Trasa netrumpa, 10 km, o mes išsikrapštėm tradiciškai vėlai. Na žinoma, juk savaitgalis ir mums tikrai reikia atsimiegoti ir pasivolioti tingiai lovoje. Net jei tai buvo daroma šeštadienį, to gėrio niekad nebus per daug. Tada pusryčiams blynai, kava, pasikalbėjimai… ir tada staigus susipakavimas link pasivaikščiojimo.
Vynuogynai pasirinkti su mintimi pamatyti spalvotus Mozelio upės slėnius. Tikėjomės, kad jie vis dar spalvų turės, ir kaip paaiškėjo vėliau, mūsų tikėjimas buvo teisingas. Taigi, Schengen kaimas, garsus istoriniu… na ir taip visi žinot kuom. Čia daug dėmesio Šengeno zonos šalims – įrašai ant grindinio [smagu, kad originalia kalba], stulpai “Les colonnes des Nations” su skulptoriaus įsivaizduojamais esminiais šalių simboliais, keletas kitų eurosąjunginių paminklų…
Trasa kurį laiką eina keliu šalia Mozelio upės, tada kilsteli per miškelį tiesiai į vynuogynus. O jie geltoni ir ryškus, žaismingi ir vis dar skanaujami :]
Kitame Mozelio krante – Vokietija. O štai paėję kelis kilometrus suvokiame, jog patys to nepastebėję mes einame jau ir nebe Liuksemburgo takeliais. Čia, po kojomis, Prancūzija. Kada ir kur perėjome sieną – nepastebėjome. Beribė Šengeno zona džiugina. Juk nei pasienietį sutikome, nei ženklus matėme, nei asmens dokumentus su savimi turime, nei kam rūpi kas į kurią pusę eina. Vienintelė bėda – nežinome, kaip sveikintis su sutiktais vaikščiotojais. Moien, bonjour, hallo ar tiesiog hi :]
Kitoje Mozelio pusėje pasimato Sierk les Bains pilis. Mūsų takas sukasi ir gerokai kyla. Atsiveria puikūs vaizdai, o tolumoje grėsmingai ir kartu žavingai gamtovaizdį papildo šalia Thionville esančios atominės elektrinės “Cattenom Nuclear Power Plant” garai.
Pasukame atgal taku ir vėl mėgaujamės detalėmis. Ruduo turi gausybę spalvų…
Netrukus grįžtame į Liuksemburgo šalį [valstybių riba suvokiama tik pagal žemėlapyje pažymėtas ribas] ir šiek tiek mišku, šiek tiek laukais ir galų gale vėl vynuogynais darome lanką ir su tamsa grįžtame iki Schengen’e palikto automobilio.
Trasa buvo labai graži, labai spalvinga ir [beveik] labai laiku. Na, vynuogynai jau nebe tokie spalvingi, bet skųstis gautais vaizdais tikrai negalime.
p.s. berods ta pati trasa išmindžiota ir Simo su Jurga
ta pati, tikrai. tik sezonas kitas ;]