KASP ir tarnyba – nuolatinė vidinė kova mano galvoje. Tarp noro savaitgaliais poilsiauti ir patirti naujus nuotykius, tarp duoto žodžio ir laisvės pasirinkti, tarp draugų ir krūvos kuopos kolegų, tarp šiltos lovos ir šlapio miegmaišio, tarp veiksmo ir gausaus laiko stūmimo.
Bet eiti negaliu, nes noriu. Nes reikia. Nes verta.
Nes kartą per mėnesį – net per mažai. Ir geriau be reikalo, nei po reikalo…
Tad einame. Judame. Tikrinamės.
What do you think?