Savaitgalis Anykščiams [nr 378]

By skrandis, 2020/10/25

Ruduo yra turbūt tinkamiausias metas ieškoti spalvų gamtoje. Kai tarp eglių pasimato maumedis. Kai tarp lapuočių išsiskiria šermukšnis. Arba kai tarp nudžiūvusių pievų išryškėja aitriai ryškūs žiemkenčiai. Todėl ilgai ignoruotą Anykščių Lajų taką mes nusprendėm lankyti būtent tuo metu, kai ruduo užaštrino spalvas ir jau jau ruošėsi nusirengti žiemai.

Kelionę pradėjome nuo Puntuko – velnio nešto ir pamesto akmens, prie kurio visi vaikai privalomai turi pastovėti ir papozuoti :] Tada pasiekėme Medžių lajų taką, susimokėjome ir lėtai, mėgaudamiesi rudens spalvomis prapėdinome iki pat bokšto. Nuo čia atsivėrė puikūs toliai ir po kojomis besiraitanti Šventosios upė. Aplankėme ir ją, pasiūbavom ant kabančio tilto.

Atvykę į Anykščius pirmiausiai nuvykome iki „Cosmos paukščių tako“ – veidrodžių ir lempučių sukuriamo begalinio pasaulio. Šalia esančiame Anykščių menų inkubatoriuje apžiūrėjome etno kultūros parodą.

Daugiau planų neturėjome, tad išėjome pasivaikščioti po miestą ir paieškoti, kur galima būtų papietauti. Norėjome aplankyti šeimos restoraną „5 taškai“, bet reikėjo luktelt staliuko [kurių ten vos 5], o vaikai nebegalėjo daugiau kentėt bado, tad nupėdinome į piceriją. Bastydamiesi užtikome fainų gatvelių, žavių medinukų ir apleistą sinagogą.

Naują sekmą dieną, kaip dori nevidonai, pirmiausiai užlipome bažnyčiai ant galvos. Nuo bokšto viršugalvio atsivėrė gražūs vaizdai į Anykščių miestelį.

Tada pajudėjome pasilinksminti ir pasitreniruoti prieš žiemą – pasivažinėti rogutėmis pramogų ir sporto centre „Kalita“. Buvo smagu ir vaikus tikrai nebuvo lengva atitraukti nuo šios pramogos :]

Planuose turėjome pasižymėję ir Rubikių apžvalgos bokštą, kuris nėra šalia Anykščių, bet buvome nusižiūrėję ir nusiteikę aplankyti dar vasaros pabaigoje, vykstant iš MJR’o į Burbiškio dvarą.

Kadangi kelias vedė atgal pro Anykščius, nusprendėme dar pasidairyti ir nuo naujai įrengtos apžvalgos aikštelės A.Vienuolio gatvėje.

Na ir pabaigai pasilikome nuostabų trumpą taką šalia Daumantų atodangos ir Šventosios upės.

Pakeliui visada buvo kuom pasigrožėti. Kad ir tvirtais ąžuolais šalia kelio.

What do you think?

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.