Tampa jau tradicija, kad nesezonu metu mes ir Giedriaus bei Astos šeimos susibėgame legendiniuose Mizaruose. Man ši vieta bet kokiu oru, bet kokiu metų laiku yra rojaus kampelis, o su savais žmogais tai dar geresnė vieta.
Ir nesvarbu, ar einama iki ežero, ar iki jo nenueinama, ar lipama į kalvą grybauti ar tiesiog trumpam išeiti, ar yra vandens baseine, ar jo tėra tik šalia bėgančiame Nemune. Čia visada gera.
Kad tik tų progų būtų daugiau, dažniau.
O pakeliui visada galima nuveikti ir dar kažką gero. Pvz aplankyti varganą, postsovietinį “Girios aido” muziejų
What do you think?