Vasaros užtvirtinimas Lombardijoje
Vasaros pabaiga atėjo netikėtai greitai, tarsi jos ir nebuvo buvę. Mažai šilumos, mažai saulės, mažai ežerų ir kaip visada mažai kelionių…. Tad pasičiupom paskutinį šansą kažkur išbėgti ir patraukėm į Italiją.
Į Bergamo atskridom šeštadienį, kai Lietuvą gausiai plovė ir medžius laužė tie patys debesys [ir audra], kurie dieną prieš plovė ir Italiją. Reels’ų vaizdai šiek tiek gąsdino, kad gali būti daug užvirtusių kelių, įvairių trikdžių, bet atvykus paaiškėjo, kad Italija pasitinka gražiu oru ir gera nuotaika.
2026-08-23
Įsitaisėm šalia Bergamo. Miestas jau lankytas ne kartą, pačiupinėtas įvairiais metų laikais, tad įsitaisėme ne pačiame mieste, o priemiestyje Colognola del Piano. Vieta paprasta, bet labai patogioje vietoje – apartamentai jaukūs, gan pigūs, arti oro uosto, netoli didžiulis prekybcentris, už kelių minučių puiki vietinių pamėgta take-away picerija Grano Puro [nešėmės iš ten picas tris vakarus, valgėm vis kitas ir visi užskaitėm kaip puikią].
Sekmadienis skirtas kalnams. Važiuojame su išsinuomuotu kibiriuku iki Bueggio. Paliekam kaimukyje mašinukę ir pėdiname link Lago del Gleno. Takas nei trumpas, nei ilgas – apie 7,5 km, bet lipimo šiek tiek gaunasi. Pradedam 1053 m virš jūros lygio, o pasiekiam 1538 m. aukštį. Merginos turi ką psakyti mums šiuo klausimu, bet bandau jas įkvėpti, kad tolimiausiame tako taške bus užeigėlė ir gal kokie čipsiukai. Vilties ne daug, nes takas nepopuliarus, informacijos apie veikiančią užeigą nėra, o tai, kad ten yra kažkas, man tik ant žemėlapio…
Kaip ten bebūtų, takas labai gražus. Perspektyvos keičiasi, kažkur apačioj upelis čiurlena, o mes prieiname sugriūvusią užtvanką. Bueggio užtvanka buvo hidroelektrinės užtvanka, kurios griūtis 1923 metais tapo viena didžiausių techninių tragedijų šalies istorijoje. Praėjus vos 40 dienų po vandens rezervuaro užpildymo, centrinė užtvankos dalis neatlaikė spaudimo ir visiškai subyrėjo. Į slėnį išsiliejo apie 4,5–6 milijonai kubinių metrų vandens, purvo ir uolienų. Milžiniška banga per pusvalandį nušlavė Bueggio bei kitas žemiau esančias gyvenvietes, kol pasiekė Iseo ežerą. Oficialiais duomenimis žuvo mažiausiai 356 žmonės. Atlikus tyrimą paaiškėjo, kad statyba buvo vykdoma taupant kokybiškas medžiagas, keičiant projektą ir prastai sujungiant su esama uoliena. Kompanijos vadovai ir architektai buvo pripažinti kaltais ir nuteisti kalėt…
Dabar užtvankos vaizdas ir grėsmingas, ir kažkuom žavus. Ir užtvanka vis dar minimali yra. Ežreiukas nedidelis, apeinamas. Ir, merginų džiaugsmui, šalia išties veikia užeiga, pastatyta 2025 metais, minim nelaimingo įvykio šimtmetį. Kas alaus, kas gaivaus gėrimo, keletas pakuočių čipsų ir mes vėl žygiuojam, tik kitu upelio krantu ir atgal.
Diena fantastiška, jauki ir maloniai nuvarginusi. Grįžtami užbėgame į savo piceriją ir skaniai pabaigiame dieną.
2026-08-24
Pirmadienį nusprendžiam skirti Vertova slėniui ir upeliui. Išvakrėse nusiperkam bilietus – pasivaikščiojimo takas mokamas. Nebrangiai, bet bilietukus reikia pirkti ir dėl to, kad slėnis yra saugomas draustinis, o lankytojų srautai didžiuliai, todėl vietos valdžia įvedė griežtą kontrolę [lankytojų skaičius ribojamas iki 1 400 žmonių per dieną]. Be bilietuko, vasaros metu dar įkalė taisyklę, kad negalima privažiuoti iki pat tako ir mašiną reikia palikti Vertova miestelyje. Taip ir darome – paliekame autombiliuką ir 3-4 kilometrus pėdiname pėstute iki pasivaikščiojimo tako.
Vertova upelis ir jo slėnis (Val Vertova) laikomas vienu įspūdingiausių ir labiausiai lankomų gamtos vietų Bergamo provincijoje. Dėl nepaprastai skaidraus, turkio spalvos vandens ir uolėtų baseinų šis takas Italijoje dažnai romantiškai vadinamas „Bergamo Maldyvais“. Takas gražus, jame esti ir labai instagramiškų vaizdelių [pvz Val de Grü krioklys], bet pačiu-pačiausiu vadinti nesigauna. Pirmyn atgal praeiname beveik 13 km. Pakeliui eidami ieškome ir progos išsimaudyti – slėnyje nėra karšta, vanduo atrodo labai šaltas, bet Ispanijos patirtis ir maudynės kalnų upeliuose skatina mus atsižymėti ir čia.
Beveik tako tolimiausiame taške randame „milžinų puodą“ (Marmitte dei Giganti), kur vaizdas jaukus, nėra aplink gausybės žmonių, kur atrodo pakankamai tinkama vieta ir kur ateina sprendimas “dabar arba niekada”. Ir sukrentam. Į pasiutiškai šaltą, ledinį vandenį. Įkritimas labai trumpas, bet smagus, su juoku ir linksmais klyksmais :]
Pasimėgaujame ramybe, kūną aplankiusia šiluma ir traukiam atgal. Laikas grįžti ir išbandyti dar kitokias picas :]
2026-08-25
Laikas civilizacijai ir aplink Bergamo esantiems ežerams t.y. vienam ežerui. Rytinis važiavimas lietingas ir bandom suvokti, ar tik nevažiuojam į tą pusę, kur lietus juda. Visgi viskas gaunasi labai gerai. Kai tik privažiuojam Iseo miestelį, lietus pasibaigia ir debesys išsisklaido virš ežero.
Iseo ežeras (Lago d’Iseo) nėra ketvirtas pagal dydį Šiaurės Italijos ežeras, žavintis ramesne, mažiau komercine atmosfera nei netoliese esantys Garda ar Como ežerai. Pietinėjė ero pusėje esantis jaukus ir gyvybingas Iseo miestelis vaizdinga pakrantės alėja atveda mus iki kelto. Mūsų tikslas – persikelti į ežero garsenybę, pačiame jo centre stūksančią Monte Isola salą.
Ši sala, beje, yra didžiausia gyvenama ežero sala visoje Pietų ir Centrinėje Europoje. Šioje automobilių eismo neturinčioje ramybėje, pasiekiamoje tik keltais, gyvenimas keistai ramus – turistų esama, bet atrodo, jog sezonas jau senai pasibaigęs ar dar net neprasidėjęs. Mes nuo miestelio Peschiera Maraglio ramiai pasivaikštom krantine, kuri papuošta alyvmedžių alėja, nupėdiname iki Sensole, o iš ten grįžtame atgal į Iseo miestelį.
Oras įkaista, tad nusprendžiame, kad reikia išsimaudyti. Pležas Spiaggetta Via Dei Mille nelabai patogus [ir žmonių gan daug, ir krantas labai akmenuotas, ir vandens žolių kvapas sklinda], bet pasimerkiame ir atsivėsiname. Kartu ir susigalvojame, ką veiksime toliau.
Vykstame iki Lovere, kitoje ežero pusėje esančio miestelio. Pasak turistinių portalų, Lovere laikomas vienu romantiškiausių ir vaizdingiausių Šiaurės Italijos miestelių, oficialiai įtrauktas į gražiausių Italijos gyvenviečių sąrašą (Borghi più belli d’Italia). Be abejo, esant tokioje kalnų apsuptyje ir dar prie ežero, automatiškai gauni papildomų pliusiukų vertinimuose, bet realybėje jis pasirodo gan kuklus ir ne toks jau superinis. Pavalgome, pailsime ir lėtai besidairydami po animuotus miesto paspalvinimus judame link mašinos. Miestelio XIII a. Piazza XII Martiri aikštė pilna veiksmo, krantinėje vaikšto šeimos ir poros, o nuo tako atsiveria dailus vaizdas į tamsų ežerą ir mėnulį virš jo.
2026-08-26
Vykstame iki Colere, jaukus kalnų miestelio, kuris įsikūręs apie 1 013 m aukštyje. Šiek tiek prisibijom, kad pataikysim ant pietų pertraukos ir negalėsime užsikelti į kalnus su keltuvu, bet skuba buvo nereikalinga. Viskas veikia, viskas ok – kylam su vagonėliu link Malga Polzone (1 570 m). Merginoms tai pirmas kartas [neskaitant tų atvejų, kurių neatsimena]. Užkilę iki Malga Polzone ieškome dar vieno keltuvo, bet tas, kurį matom – neveikia. Išlenda vyriokas, Alwyda paklausia, o pasirodo, kad veikia, tiesiog nėra žmonių ir įjungia tik tada, kai atsiranda klientų. Įsitaisom į atvirą ilgasuolį slidininkams ir kylam. Merginos patenkintos ir susižavėjusios – tokiu atviru keltuvu jos keltis nesitikėjo :]
Keltuvu pasiekiame Cima Bianca (2100 m, „Baltoji viršūnė“). Čia esame beveik vieni, praeina vos vienas kitas personažas. Nors čia labai įspūdinga Alpių viršukalnė ir, kaip rašo žiniasklaida, labai svarbus taškas kalnų entuziastams. Galima pakilti dar aukščiau, iki Ferrantino (2250 m), bet mes jau tarp debesų, jau neatsigrožim ir jau esam sotūs vaizdais. Nieko daugiau nesinori, tik būti ir grožėtis. Įsitaisome ant medienos ir vietinio akmens pastatytos tradicinės Alpių kalnų užeigos terasos ir nejudam.
Beje, tolumoje pamatome užtvanką, kurią dar prieš kelias dienas buvome aplankę…
Nusileidžiam prieš užsidarant keltuvams. Berods apie 17 val., ankstokai. Tad nusprendžiam dar pasiblaškyti po trumpą ir civilizuotą taką šalia Dezzo upės. Čia iš senojo kelio, Italijoje geriau žinomo kaip „Via Mala di Scalve“, yra padarytas trumpas, bet įspūdingas istorinis pėsčiųjų takas. Šis maršrutas eina per gilų slėnį, kurį per milijonus metų išskobė Dezzo upės srovė.
Pasivaikščioję ramiai, pasifotkinę, vykstame iki Clusane, kuris nors ir labai tuščias, neapsikrovęs veikiančiais restoranais ir nelabai turistiškai nusiteikęs, bet vertas dėmesio. Pirmiausiai pasipildom save skirtingais pastos patiekalais ir tada pasibastom po miestą. Miestelio vizitinė kortelė – senasis Fanzago planetarinis laikrodis, kuris iki šiol veikia ir rodo ne tik laiką, bet ir mėnulio fazes bei zodiako ženklus. Bet įspūdį padaro ir XV a. velniška freska „Mirties šokis“ (Danza Macabre), ištapyta ant Oratorio dei Disciplini pastato sienos. Ir jaukios gatvelės. Ir netikėti rūmai ar viduramžių menančios bažnyčios.
2026-08-27
Metas atiduoti duoklę masovkėms. Vykstame į Como ežero klyną – Bellagio. Tik atvykę supratom, kad patekom į peklą. Nors iki šiol visur turistų atrodė kukliai, mažai ar padoriai, tai čia atsigriebėm su kaupu. Bellagio – tai neabejotinai stipriai lankomas, fotografuojamas ir instagraminamas miestelis prie Como ežero (Lago di Como). Dėl savo unikalios geografinės padėties jis pačiame dėmesio smaigalyje – čia ežeras išsišakoja į dvi pietines šakas (Como ir Lecco). Miestelyje stačios, siauros akmeninės gatvelės ir laiptai, apsupti pastelinių spalvų namų, gėlių vazonų, prabangių parduotuvėlių, kavinių ir restoranų. Čia prabangios vilos ir sodai, čia Villa Melzi d’Eril ir didžiulis parkas, besidriekiančius palei ežero pakrant. Čia promenados ir palmėmis apsodintas pasivaikščiojimo takai. Čia jachtos ir vasariškos suknelės. Ledai ir vynai… Tad natūralu, kad turistų ir masės žmonių čia daugiau nei norisi, ypač po kalnų ir ramybės.
Bevažiuodami atgal nusprendėme tą masinio turizmo kultūrą nuo savęs nusiplauti. Tame pačiame Como ežere. Nors ir ne ant “sunny side”, bet šiltame ir maloniame vandenyje.
2026-08-28
Žada daug ir baisaus lietaus. Jo gauname, bet ne tiek, kad sugadinto dieną, paskirtą pačiam Bergamo miestui. Bergamas yra fainas miestas, kurį geografiškai, istoriškai ir vizualiai labai aiškiai skiria kalnas. Ant kalno – Città Alta, apačioje – Città Bassa.Šias dvi dalis jungia ne tik keliai bei laiptai, bet ir istorinis, daugiau nei 130 metų veikiantis funikulierius. Viršutinė dalis – istorinė, seniausia ir pati gražiausia Bergamo dalis. Čia beveik nėra eismo, gatvelės siauros ir akmeninės, namai tankiai susodinti ir metantys jaukų vėsų šešėlį. Aplankom Piazza Vecchia, Santa Maria Maggiore baziliką ir Convento di San Francesco, dabar Bergamo istorijos muziejų. Lietui artėjant traukiame link Galleria d’Arte Moderna e Contemporanea. Lietaus gaunam vos ir spėjam sulįsti į šiuoalikinio meno ekspozcijas. Išėję iš galerijos ne visai sėkmingai apsižvalgom po Città Bassa, kur gal gražiausią vietą aptinkame centriniame bulvare (Sentierone). Galų gale susirandam kur pavalgyt [per tą laiką dar kartą lietus nuplauna miestą], vėliau vėl pasivaikštom ir galų gale traukiam į apartamentus.
Naktį Bergamo užklumpa dar viena audra. Žybčioja naktį tarsi su stroboskopu, nuplauna miestą gausiai ir galingai. Bet ryte mus pasitinka ir išlydi ta pati šilta saulė.
Tik grįžę iš reels’ų sužinom, kad ta audra visur aplink Bergamo [tik ne pačiame Bergamo mieste] nusiuabė viską, ką gali. Dauže ledais mašinas, plovė gatves, užliejo namus… Matyt, kažką darėme gerai, kad patys neužsirovėm, nors du kartus buvome šalia nekontroliuojamo Gamtos siautulio.
What do you think?