Nuo pelkyno iki piliakalnyno
Rami ir šilta diena ir, kaip visada, noras pajudėti ir prasiblaškyti. Patraukiam link Žuvinto biosferos rezervato, bet šį kartą ne į ‘centriuką’, o rezervato pašonę. Šis rezervatas – seniausia saugoma teritorija Lietuvoje, įkurta dar 1937 m. profesoriaus Tado Ivanausko iniciatyva. Tai vienintelis biosferos rezervatas Lietuvoje, įtrauktas į UNESCO programos „Žmogus ir biosfera“ pasaulinį tinklą, saugantis unikalią šlapynę, Žuvinto ežerą ir didžiausią Lietuvoje pelkyną.
Mūsų pirmasis vizitas – pasivaikščioti Amalvos pelkės pažintinis taku. Vaikščioti daug nesigauna, nes jis yra vienas trumpiausių takų. Vos 121 metro ilgio medinis takas leidžia lankytojams tik įžengti į didžiausią Suvalkijoje Amalvo pelkyną, bet labai gilyn neįsileidžia. Takas trumpas, bet puiki vieta sustojimui, siekiant pajusti gamtos ramybę ir stebėti paukščius [ne mūsų atvejis, nes netinkamas laikas].
Judame link Varnupių piliakalnio, bet pakeliui sustojame pasisveikinti su kukučiu, ožiuku ir kažkokia žuvka. Graži ta Lietuvos gamta, kad ir kaip įprasta mums į ją žiūrėti.
Varnupių piliakalnis [aka Kirvakalnis] yra vienas ryškiausių Marijampolės savivaldybės archeologinių paminklų, esantis Amalvų pelkių pietiniame krašte. Piliakalnis įsitaisęs ant vienišos kalvos, kurios aikštelė buvo aukštinta bent tris kartus. Archeologiniai tyrimai rodo, kad molio sluoksniai buvo tvirtinami pušiniais rąstais, o pylimas – akmenimis ir medžiu. Piliakalnio šlaitai siekia 12 metrų aukštį. Paskutiniuoju laikotarpiu ant kalvos stovėjo gynybinė medinė pilis. Šalia piliakalnio yra lankomas mitologinis akmuo, vadinamas Padkaviniu. Vietos legendos pasakoja, kad pagonybė šiose apylinkėse gyvavo itin ilgai – net iki XVIII. Matyt, gyvuoja ir toliau…
What do you think?