Kultūros paieškos sostinėje
Alwyda ofise, o aš kultūrinuosi t.y. stebiu Vilniaus kultūrinius sluoksnius. Pirmą kartą išsamiai pasivaikštau po Šnipiškes. Jausmas apėmo keistas. Teigiama, kad Šnipiškės yra vienas kontrastingiausių ir spalvingiausių Vilniaus rajonų. Dėl kontrastingumo sutinku – čia pat vieni gyvena naujuose daugiabučiuose, kiti baisiuose mediniuose tvarteliuose. Yra ir tarpinio lygio namų, bet bendras vaizdas išties labai kontrastingas. dažnai Rajonas vadinamas Vilniaus Šanchajumi, o aš pavadinčiau Minsku arba Maskva. Nuo modernaus Konstitucijos prospekto dangoraižiu vos per kelias dešimtis metrų besidriekiantis istorinis medinis priemiestis su siauromis, negrįstomis gatvelėmis, senais sodais ir netgi šuliniais man neprimena nieko kito, tik vargano sovietizmo. Taip, galima iš šio rajono padaryti fainą ir jaukų medinį pasaulėlį, paslepiant viešus tulikus ir baisius sandėliukus, sutvarkant kiekvieną kiemą ir namą vakarietiškai ir jaukiai, bet šiai dienai tai yra tai, dėl ko turi būti gėda ne tik sostinei, bet kiekvienam miestui. Taip, tai rajonas, kuriame prabanga ir modernumas tiesiogiai ribojasi su nostalgija [sovietine] ir [pa]prastumu, todėl pasivaikščiojimas po Šnipiškes tikrai daro stiprų įspūdį, bet nesu tikras, ar tuo įspūdžiu reikia didžiuotis ir mėgautis…
Tame pačiame Šnipiškių rajone, dar pilnai neužpildytame verslo centre “Hero” aplankau tradicinę, jau 70-ą žiniasklaidos fotografijos parodą „World Press Photo 2025“. Ekspozicijoje pristatyti tarptautinio konkurso nugalėtojų darbai, fiksuojantys svarbiausius praėjusių metų įvykius, konfliktus bei klimato krizės temas visame pasaulyje. Kaip visada, daug nelaimių, daug baisių istorijų ir mažai pozityvo. Verslo centro “Hero” hole atrandu visai smagius du menininkės Sandra Strēle kūrinius.
Pėdinu link Katedros aikštės, ten sutinku Astą, su kuria kartu judame link Mažvydo bibliotekos ir Seimo rūmų. Čia vyksta pirmasis Kultūros asamblėjos protestas, pavadintas „Kokios valstybės mes norime?“. Šis įvykis tapo finaliniu visą mėnesį trukusios protesto akcijos „Mes esame kultūra“ akcentu. Mitingas prasidėjo vidurdienį Katedros aikštėje, iš kurios apie 5 tūkstančius žmonių žygiavo Gedimino prospektu iki Nepriklausomybės aikštės. Akcijoje dalyvavo ne tik kultūros lauko atstovai, bet ir akademikai, studentai, medikai bei ūkininkai su sunkiąja technika. Protestas buvo atsakas į politinius sprendimus formuojant naująją valdančiąją koaliciją, ypač dėl pirminių planų patikėti Kultūros ministerijos valdymą “Nemuno dešros” atstovams. Po spaudimo ministre buvo paskirta socų bebrė Vaida Aleknavičienė, bet mitingas vis tiek vyko siekiant parodyti tikrąsias vertybes bebrų ir dešrų partijoms.
Vakare nuvykstame iki Litexpo sandėlių. Čia visame pasaulyje pripažinto Berlyno radijo choro (Rundfunkchor Berlin) patyriminis performansas „Human Requiem“. Renginys vyksta netradicinė forma – erdvėje nėra scenos, kėdžių ar barjerų, o dainininkai juda tarp žiūrovų ir svao kuriama muzika apsupa iš visų pusių. Performansas skirtas tik ribotam žiūrovų skaičiui (po 500 kiekvieną vakarą), todėl labai jauku būti tarsi pačiame chore ir girdėti judančius balsus šalia. Puikus garsinis renginys.
Nakvoti vykstame į vieną įspūdingiausių mūsų nuomuotų aparatmentų miesto centre. Vakare liejasi vynas ir pokalbiai, akys seka naktinio Vilniaus automobilių judėjimą. Rytas prasideda jaukiais pusryčiais ir nuostabiomis panoramomis.
Tęsiame kultūros paieškas. VDA “Titanike” apžiūrime “Kompo(s)tas ir detritas: meno doktorantų paroda”. Ekspozicijoje doktorantai pristato instaliacijas ir atlieka kuratorių vaidmenis, minėdami VDA 15-ąsias meno doktorantūros metines.
Lietuvos dailininkų sąjungos parodinė erdvėje Rasos Žukienės kuruojama šiuolaikinės tekstilės paroda „Beveik ramybė“. Čia Rasa parodai atrinko šešias tekstilės meistres, kurios pasižymi ypatinga technologine meistryste: Laimą Oržekauskienę, Moniką Žaltauskaitę-Grašienę, Gretą Kardi, Liną Jonikę, Giedrę Kriaučionytę, tautodailininkę Aureliją Rukšaitę.
Šiuolaikinio meno centre (ŠMC) veikė „Varpai ir patrankos. Šiuolaikinis menas militarizacijos akivaizdoje“. Tarptautinė grupinė paroda, nagrinėjanti karo baimes, saugumo struktūras ir militarizacijos temas šiuolaikinėje visuomenėje. Malonus atradimas – Indrė Rybakovaitė ir jos tapybos darbai, bei Hito Steyerl instaliacija su video „Leak“.
Nacionalinėje dailės galerijoje (NDG) dvi skirtingos, bet susijusios parodos. Pirmoji mus pasitiko Claudia Heinermann ir paroda „Sibiro tremtys. Baltijos šalių gyventojų liudijimai apie sovietinę priespaudą“ – autorinė fotografijų paroda, kurioje per vizualius pasakojimus pristatomi skaudūs istoriniai išgyvenimai. Antroji – „Šešėliai palieka pėdsakus“ – tarptautinė paroda, skirta Šiaurės kraštovaizdžio atminčiai ir vaizduotei, joje tyrinėjant samių, Norvegijos ir Suomijos kultūros bei jų sąsajos su Lietuvos keliautojais ir tremtiniais.
Štai tokia ta mūsų kultūros paieška Sostinėje. Radom visko, atmintin įsidėjom didžiąją dalį. Ieškosime dar, bet jau kitą kartą. Laikas namo pas merginas.
What do you think?