Juodaragio Regykla
MJR pasibaigus, atsivėrė tuštuma vasaros muzikinių festivalių nišoje. Festivalių, kuriuose gera būti, kuriuose daug bičiulių ir savų žmonių, kur muzika ir atmosfera tinka mūsų sielai ir mintims. Festivalių, kuriuose norisi auginti savo vaikus ir pripratinti prie gyvenimo su muzika ar šalia jos.
Bet tušti metai praėjo ir naujas duris pravėrė Regykla. Beveik tokia pat kaip ir senasis gerasis Mėnuo Juodaragis. Mažesnis, šiek tiek labiau žemiškesnis, kitoje Lietuvos pusėje, bet toks pat artimas. Ir, tikėkimės, tęstinis.
Mums šis festivalis tapo labai sudėtingu. Dvi prakirstos padangos, gausus lietus, beveik įvykęs pastrigimas pievoje, mažai išklausytos muzikos ir kažkoks nesusikalbėjimas su festivalio ritmu ir programa. Bet jame buvome, prislietėmė, palaikėme ir esame pasiryžę tęsti. Jei tik festivalis vyks ir lauks savo didžiosios genties.
Nakvojome ne Ventės Rage, o Rusnėje. 30 min kelio, bet sausai, šiltai ir patogiai. Rusnėje esame buvę ne kartą. Graži ir unikali vieta, išsiskirianti tuo, kad yra didžiausia Lietuvos gyvenvietė saloje. Mažosios Lietuvos miestelis, rašytiniuose šaltiniuose paminėtas dar XIV amžiuje, yra apsuptas Nemuno atšakų – Atmatos ir Skirvytės upių, o vienintelis sausumos kelias į jį veda per tiltą ir specialią 2019 m. pastatytą estakadą, saugančią gyventojus nuo garsiųjų pavasario potvynių.
Rusnė žavi ne tik gria ir jūrine aplinka, vėju, erdve ir migruojančių paukščių gausa, bet ir istorine miestelio alimi, medine ir mūrine architektūra [1809 m. evangelikų liuteronų bažnyčia, mūsų aplankyta Kazio Banio etnografine sodyba-muziejumi] ir jaukiais takais pakrentėse.
Pasienyje su ruzzija, kryptimi link Kaliningrado, pirštai patys išsitiesė.
Aplankėme ir Uostadvarį. Ten kažkada maudėmes su Baubais, tad susiradom tą pačią vietą ir įleidom merginas prasiskalbri. Tuo pačiu užsikorėm ir į istorinį Uostadvario švyturį (pastatytas 1873 m.).
O Mažosios Lietuvos aplankymą baigėm vizitu į Aukštumalos pelkę. Aukštumalos aukštapelkė yra įspūdinga, daugiau nei 2500 hektarų plotą (kartu su Traksėdžių durpynu) užimanti pelkė. Ši vieta tapo istorine, kai vokiečių botanikas Karlas Albertas Vėberis ją visapusiškai ištyrė ir 1902 m. išleido pirmąją pasaulyje mokslinę monografiją, skirtą aukštapelkės raidai ir augalijai aprašyti. Čia įrengtas pažintinis takas, kurio ilgis į vieną pusę siekia 1,2 kilometro. Takas iš dalies vingiuoja buvusia XVIII amžiaus kūlgrinda (akmenų grindiniu), kuri kažkada skersai pelkės jungė čia įsikūrusius pelkininkų kaimus, o dabar medinių lentelių takas nuveda iki pat pelkės gilumos, kur stūkso medinis apžvalgos bokštelis. Fantastiška vieta būti ramybėje ir skaityti knygą :]
Regyklą prilietėm, gamtą pačiupinėjom, dabar belieka tikėtis, kad nauja sena tradicija taps kasmetine. Telieka palinkėti sėkmės ir stiprybės organizatoriams.
What do you think?