Žibučių mobilizacija kelyje [nr 173]

By skrandis, 2012/04/22

Kasmet, pakol nebuvome išvažiavę gyvent į Liuksemburgą, pavasarį traukdavome panemune ir ieškodavom, kur pasigrožėti žibučių nuspalvintais šlaitais. Suderinome tikslą apsilankyti Donato organizuojamame renginyje “Mobilizacija”, gavome plotą Palangoje ir paėmę Lietuvos atlasą truktelėjome į Vakarus. Ton pusėn traukėme ne tik mes, bet ir medžiai, karvės ir net namai
Sustojome ant Ringovės piliakalnio. Prieš keletą metų padarytas netikėtas atradimas (iš fasadinės pusės nesimato nei vienos žibutės, bet paėjus toliau…) bylojo, jog čia būtina ir vėl sustoti. Ir neapsirikome.

Už ryškiai žalios pievos patvinęs Nemunas bėgo link Baltijos jūros. Ir vėl į Vakarus…

Ties Jurbarku pasukome šiauriau.Pakeliui padarėme Alwydos profesinę reklaminę fotosesiją. Primename, jog nuo gegužės 1 d. Alwyda oficialiai tapo verslininkė ir duonai pelnysis iš vertimų (graikų-lietuvių, anglų-lietuvių kalbomis).

Eržvilko piliakalnis, apsuptas upelio. Piliakalnyje 1308 m. kryžiuočių sudeginta apleista lietuvių pilis Skronaitė. Medinė Skronaitės pilis žinoma Scroneyte, Scroneiten vardais.

Eržvilko Šv. Jurgio bažnyčia, kurios pamatuose ir šalia jų saulutėje šildėsi visa žalčių šeima. Manoma, jog tai geras ženklas. Na gal tik katalikams nelabai…

Skaudvilės evangelikų liuteronų parapijos bažnyčia. Čia evangelikų liuteronų bendruomenės užuomazgos siekia net 16 amžiaus pabaigą.

Skaudvilės Šv. Kryžiaus bažnyčia su simpatiškais langiukais ir niekur kitur nematytomis apsaugomis nuo lietaus.

Pakeliui link Klaipėdos labai sėkmingai pataikėme ant Bijotų, kur yra pirmasis Lietuvos muziejus Baublys. Būtent šiemet sukanka 200 metų, kai Dionizas Poška iš ąžuolo kamieno padarė pirmąjį kraštotyros muziejų. Ta proga Kultūros ministerija metus pavadino Muziejų metais.
Įdomiai, jei tikėti, yra pasakojama apie pirmąjį kraštotyros muziejų ­ Didyjį Baublį. Pasak senųjų žemaičių legendos, kitados ąžuolų viršūnėmis buvę galima nueiti nuo Skaudvilės iki Šilalės. Iš visų ąžuolų ypač išsiskyręs vienas, vadinamas Baubliu, ir savo storumu, ir šakų bei šaknų platumu. Ąžuolas buvęs toks tvirtas ir storas, kad nepasidavęs nė didžiausioms audroms, smarkiausiems vėjams. Šie vėjai patys pakliūdavę į Baublio nelaisvę: paklysdavę jo giliose drevėse ir, nerasdami kelio atgal, imdavę į visas puses blaškytis, kaukti ir baubti… Žmonės tai iš tolo girdėdavę ir sakydavę: “Ąžuolas baubia”.
Pirmajam kraštotyros muziejui 1812 m. pasirinktas Vyšniakalnyje nukirstas didžiulis išdegęs ąžuolas ­ Baublys. Vėliau šalia jo buvo pastatytas dar vienas Baublys, “Baublio broliu” vadinamas.

Bijotų dvaro malūnas. Bijotų dvaras, vadintas Bardžiais (Bardžių dvaras), minimas nuo XVI a. Jis priklausė Poškų-Paškevičių giminei. 1558 m. Barzdžių-Mikniškių dvarelį pasidalino Beata Paškevičienė ir jos sesuo
Pasivaikščioję po gražiai sutvarkytą Bijotų dvaro teritoriją, patraukėme link Klaipėdos, kur vos pavalgę įsiveržėme į “Mobilizaciją”
Tai buvo pirmas kartas, kai pavyko nuvykti į Donato organizuojamą “Mobilizaciją“, kuri kasmet vyksta Klaipėdoje. Nuspręsti vykti buvo sunku, nes prieš gerą ir lietuvišką muzikontų sudėtį Klaipėdoje tą pačią dieną Vilniuje priešpastatė garsiuosius Spiritual Front. Būti ar nebūti buvo nuspręsta pabudus ryte – puikus oras, panemunės žibutės, pajūris ir “Mobilizacija” laimėjo.
Pradžią padarė Driezhas. Kažkiek jaukiau, gražiau ir tiksliau, nei per festivalį “Centras”.
Girnų giesmės – taip pat gerai, kaip ir visada. Hipnotizuojančiai, filosofiškai ir į psichiką giliai įeinančiai…
Oorchach – beprotiškai, gal kiek perspaustai, bet galingai. Prispaudė prie sienos ir nepaleido… kurį tai laiką.
McKaras paliko kompą namie… Su kompu Vilniuje liko ir tai, kuom McKaras man patiko. Reikia suprast, reikia domėtis, bet tam šį kartą sąlygos nebuvo sudarytos, todėl pasirodymas atrodė pats neišraiškingiausias iš visų McKaro pasirodymų.
d.n.s. priminė Lars fon Trier filmą “Melancholija”. Būtų tobulas bendras darbas, jei tas šmikis žinotų, kad yra toks Donatas Bielkauskas. Kosmosas, tuštumos garsas, beribis skambesys… Puiki pabaiga “Mobilizacijai”.
Po visko dar bandymai susėsti bare ir paplepėti, šiek tiek alaus ir mieguistas kelias iki Palangos.


Rytas Palangoje buvo trumpas, kadangi reikėjo varyti Kaunan. Bet iki jūros nueiti laiko radome. O ji buvo rami ir vos vos banguojanti. Rasti liniją horizonte tarp dangaus ir jūros atrodė ne taip ir paprasta. Krante pasirankiojome ginatriukų, apžvelgėme meškeriotojus, įvertinome pajūrio statybos darbus ir sėdę į mašinukę patraukėme namo.

What do you think?

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.