Bigonville kalvos [nr 214]

By skrandis, 2013/10/19

2013 10 19. Ko labai trūksta Lietuvoje, tai pasivaikščiojimo takų. Kai atvažiuoji į kokį kaimą, miško aikštelę ar prie kokios koplyčios, palieki mašinukę ir pėdini, pėdini, pėdini… 5 km, 7 km ar 12 km. Gali ir mažiau, gali ir daugiau. Priklausomai nuo fizinių galimybių, turimo laiko, nuotaikos ar poreikių. Eini sužymėtu taku, susipažįsti su gamta, aplinka, pamatai paukščius, medžius, dirbamus laukus, mažus kaimelius. Gali eiti ir tylėti, paskęsti savo mintyse ir leisti kūnui dirbti automatiškai. Gali eiti ir bendrauti, išsikalbėti, pasipasakoti, skirti laiko arti esančiam žmogui, susitlekti ties išsakomomis mintimis. Gali tiesiog atsiplaiduoti, fotografuoti gražias panoramas ar mažas gamtos detales. Gali visa tai daryti viename pasivaikščiojime ir nenuskriausti nė vienos išvardytos galimybės.

Liuksemburgas šią galimybę suteikia pateikdamas vis atnaujinamus pėsčiųjų (yra ir dviratininkams specialūs leidiniai) pasivaikščiojimo takų katalogus. Tik atvykę atsinaujinom savo katalogą ir dabar vietoj “171 rambling routes” turime “201 rambling routes“. Iš pirmojo katalogo esame praėję 62 takus. Tad progai esant, mes ir vėl pasinaudojame mums suteikiamomis galimybėmis ir dedame savo letenas ant naujo ir nematyto route’o :]

Šį kartą Bigonville takas, 12 km, šiaurinėje Liuksemburgo dalyje. Miestukas niekuom neypatingas – apie 500 gyventojų, turi profesionalią Quidditch komandą (pavadinimu Bigonville Bombers), kuri įsitraukusi į Harry Potter pasaulį ir kovas už gėrį [sakiau, kad nafing spešal :) ]

Takas prasideda Ardėnų aukštumose, kur kokius keturis kilometrus leidžia grožėtis toliais ir Sure upės slėniais. Aplink gausiai siautėja paukštukai, o Alwyda žiūronais juos prisitraukdama bando identifikuoti ir įvardinti. Dažniausiai, kai spėja tuos pasiutiškai greitai spurdančius gyvius pagauti, nustato ir įvardina gan įtikinančiai tiksliai.

Čia pat praeiname avilius ir specialiai bitėms paliktą pievų gėlyną. Tokį rudeniškai sustingusi, gotišką ir labai fotogenišką.

Vėliau takas atsiduria ant aukšto skardžio, kurio apačioje pasimato ir pati Sure upė. Prie jos nusileidžiama, ir kaip įprasta Liuksemburgo takams, vėl kopiama į aukštumas.

Čia mus pasitinka miškas, kuriame gausu grybų. Akys pradeda grybauti, bet rankos laikosi kantriai ir atsakingai – grybaut neplanavom, tad paliekam grybus ten, kur radom. Netrukus prieiname ir dirbamus ūkininkų laukus. Viename lauke po bulviakasio ant lauko mėtosi gausybė gražių nesurinktų bulvių. Kažkokiu būdu prasimuša suvalkietiškumas ir stiprus noras pasirinkti bulvių. Susivaldytibuvo sunku, bet mes visgi esam draugiški ir radinį paliekam vietiniams šernams.

Takas lengvai sukasi ir artėja iki startinio taško – Bigonville’io. Čia mus pasitinka kilmingųjų paukščių pora, kurią Alwyda turbūt vėl tiksliai nustatys ir aprašys savo blog’e “Pauksht“.

Mūsų pasivaikščiojimas baigiasi. 12 km neprailgo, kojos maloniai pavargo. Laukia kelias namo [berods apie 40 km], pietų ruošimas ir vėlus pasimaitinimas.

What do you think?

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.