Pasiilgome pasivaikščiojimų, pasiilgome ramių pašnekesių, pasiilgome mums svarbių temų ir laiko, kurį galime skirti vienas kitam. Pasiilgome Liuksemburgo pasivaikščiojimo takų, kuriuose mes randam laiko tiek poilsiui, tiek maloniam aktyviam laisvalaikio leidimui, tiek minėtiems dalykams. Todėl nors meteorologai ir nežadėjo labai puikaus oro, nusprendėme patraukti link Mozelio upės ir pasivaikščioti vienu ar net dviem takais (priklausomai nuo oro).
Pasirinkome Wolmerdange-Haute, 4 km taką. Šalia, nuo to paties vyndarių miestuko, yra dar vienas 4 km takas. Būtume praėję, bet…
Gyventojai tradiciškai tvarkingi, visi pasipuošę gėlėmis, vijokliais, žydinčiais krūmais.
Miestukas iš visų pusių apsuptas vynuogynais, kurie šiuo metu atrodo ypatingai lengvi ir šviesūs – nužydėjusios pienės dengia visus vynuogynų slėnius. Vynuogės dar tik ima žaliuoti, tad palinkime tinkamo oro ir gero derliaus.
Pakeliui sutinkame keletą vegetarų – alpakų šeimyną (Horacijų, Piggie, Milou ir jauniklį Bevardį) bei žirgų smalsią šeimyną ir brandžią išdidžią porą.
Šiek tiek aplijo lietus. Horizonte vaizdai buvo gerokai niūresni, o griausmai leido suprasti, kad mes dar visai dėkingoje vietoje [planavome pasivaikščioti arba šiuo taku, arba šalia Šengeno miestuko, bet iš dangaus ir vėjo krypties buvo aišku, kad pasirinkome teisingai].
Išgėrę arbatos su medumi, netrukus pabaigėme trumpą pasivaikščiojimo taką. Kol atvykome iki kito tako pradžios, lietus pasigavo ir mudu, todėl ilgai nesvarstę, patraukėme namo. Savaitgalis ramus ir tingus tęsiasi.
pūkai geriau už vynuoges šiuo metu atrodo ;)
pienių vynas – irgi geras reikalas