Eiti tarp vynuogynų karštyje – sunkus darbas. Ypač kai rankose nėra vėsaus gaivaus liuksemburgietiško vyno. Taurės arba butelaičio.Būtent šie vynuogynai ir šių vynuogių šeimininkai privertė mane pamėgti vyną. Būtent tokį, kokį randame čia. Todėl sunkumas eiti per vynuogynus ir jų negurkšnoti – tikrai jaučiamas.
Bet čia ne apie tai. Čia apie savaitgalį su mielais žmogais, kai išeini į gamtą ne tik pailsėti, bet ir pabendrauti, sužinoti, išsijudinti. Būtent taip atsitiko šį sekmadienį, kada mes Bech-Kleinmacher kaimuke [šalia Remicho] susitikome su brolio Simo šeima. Kas su paspirtuku, kas su vežimu, kas su nusėdusiu fotoaparatu, kas šiaip su akiniais nuo saulės, bet visi ėmėm ir pajudėjom šlaitu per vynuogynus link Mozelio kranto aukštumų.
Vynuogynai visada yra gražu, kad ir koks metų laikas būtų. Ne, ne! Ne tik dėl jų paskirties, bet ir dėl gamtovaizdžio, kurį jie sukuria. Gausiai skirtingų detalių lyg ir nėra, bet kiekviename sustojime matai vis kažkokį fainumą ir gražumą.
Pasivaikščiojimas nebuvo ilgas. Visgi karščiai ir sekmadieninis tingesys lėmė paprastos ir lengvos trasos pasirinkimą. Buvo ir sustojama, buvo ir trešnių nuo medžių paragaujama, buvo ir fotkinama [ne tik mano, bet ir Simo] ar šiaip bendraujama.
O viso ko pabaigoje buvo nuspręsta dieną pratęsti ir prie pietų stalo, ant kurio atsirado ir taip ilgai lauktas vynas, ir šaltibarščiai, ir makaronų apkepas. Taip va taip paprastai ir baigėm ne tik šią “sunkią” trasą, bet ir visą savaitę.
smagiai pasijudinome. mums patiko ;)
Mums irgi.