Pasiilgom poilsio gamtoje, pasiilgom ramių lėtų pasivaikščiojimų nepažįstamose vietose. Pasiilgom trasų po Liuksemburgo šalį. Tad nusprendėme, kad šį kartą tikrai turime kažkur pajudėti. Mūsų pasivaikščiojimo takų papkė liko kažkur dėžėse pas Joną garaže, tad laikinai pasiskolinome kitą “101 theme paths in Luxembourg” papkę iš Simo ir Jurgos. Jie mums rekomendavo praeiti muzikos instrumentais praturtintą taką. Taip ir padarėm.
Hoscheid miestukas [sunku tuos kaimus vadinti kaimais, kai tokia tvarka ir tokia gyvenimo kokybė…] pasitiko opelių paradu t.y. gatvėse stovėjo visa gausybė mandrų Opel’ių, kurių savininkai mėgavosi alumi ar vynu vietiniame restoranėlyje. Matijošaičiai išvažiavo pasimandražinti prieš kaimiečius :]
Hoscheid yra ant aukštumos, tad trasa greitai pasiekusi gamtą ėmė leistis žemyn. Pirmas sutiktas objektas – šveicariškų karvinių varpų karilionas. Musikalische Zaungäste – taip vadinasi karvių metaliniai varpeliai ir afrikietiški mediniai poliai su galvomis. Skambėjo smagiai.
Erdxylophon – žemės ksilofonas, pagamintas remiantis Afrikoje atrastais didžiuliais ksilofonais. Dėka dydžio, jais gali būti grojama ne vieno triukšmadario [ką mes ir darėm]. Žemės ksilofonas didelis kaip stalas, o prie stalo, kaip žinia, bendraujama. Šis instrumentas tarsi atkartoja stalo veiksmus, tik per muzikinius garsus. Atitraukti Alwydą tikrai nebuvo lengva, o ir Medeinai patiko :]
Judame toliau. Mūsų geltonasis kelias susijungia su tradiciniu mėlynuoju.
Buried resonance – Alan Johnston kūrinys. Vamzdžiai, palaidoti žemėje, ir medžio plokštės, daužomos guminių plaktukų, sukuria išties įspūdingą rezonansinį garsą.
Miško gongas – didžiulis vamzdinis varpas, pakabintas ant medžio šakos. Suduodant stipriau su šalia pakabintu varpo “skambalu”, vibracija girdisi iki minutės. Miško garsuose šis gongas ypatingai tinka.
Šiek tiek kitokio, civilizuotesnio garso, randame aliuminių vamzdukų instrumente. Pavadinimo nepasakysiu, bet turėtų būti priskiriami varpams.
Vienas netikėčiausių ir kartu paprasčiausių objektų – Waldtelefon [Miško telefonas]. Tiesiog susukioti, pakasti žemėn, surišti ir pakabinti plastmasiniai vamzdžiai, kurie net per gerus 10 metrų puikiai perduoda šnabždesius. Garso kokybė neįtikėtinai gera.
Sunkiausia pagauti malonumą turbūt buvo su šiais metais įrengtu skulptoriaus Stefan Schilling’o “Flubbery Pipe”, kurio vamzdžiai ir ant jų pritaisytos šlangos buvo nukreiptos į šalia tekančio upelio vandenį. Taip, išgirst čiurlenimą gali, bet paprasčiau tai net gal daryti tiesiog atsipalaidavus ir susikoncentravus į upelio veiksmus. Kaip ten bebūtų, aplinka maloni, pastangos atkreipti į gamtos garsus įvertintos teigiamai.
Judame toliau ir atrandame gražiausią instrumentą – Choeur de la forêt [Miško choras]. Tabalai glostomi vėjo skamba ir savarankiškai, bet dar smagiau prisidėti ir išjudinti visą šią masę iškabintų lentų. Šalia bėgantis upelis, triukšmaujantys paukščiai tik dar labiau pagražina visą skambesį, kurį dar galima būtų vadinti triukšmu.Bet šis triukšmas labai artimas mūsų ausiai.
Pailsėje, leidę šiek tiek pasimaitinti ir numigti Medeinai, einame taku toliau. Tikrai lengva eiti, kai smalsumas skatina sužinoti, kas bus dar priekyje.
O kitas instrumentas – “Lithophone”. Iš akmens plokščių padarytas instrumentas skamba labai įvairiai, gal dėl paties akmens skirtumo, gal dėl storio. Bet pabarškinti buvo tikrai smagu. Smagu buvo ir rasti netikėtą mineralinio vandens ir cocos “kioskelį”. Kioskeliu tai vadinti sudėtinga, bet šalia instrumento buvo pastatyta dėžutė, o ant dėžutės buvo pakabintas kvietimas pasiimti iš upelio gėrimą ir pačiam susimokėti įmetant į dėžutę. Šalia pakabintas ir atidarytuvas. Tuščius buteliukus galima pasiimti arba įdėti atgal į dėžę. Keista, mūsų akimis, akcija, bet labai maloni, kaip temperatūra lauke virš 25 šilumos.
Bekopiant į aukštą kalvą virš mūsų kabėjo kitas objektas-instrumentas [jų kabėjo daug], bet veikimo principo ir efekto neradome. Gal reikėjo įtartinų bičių….
Medinė marimba iškart priminė Jean Michel Jarre. Apsuptam instrumento būti yra labai smagu. Ne veltui visos lazdelės jau nudaužytos ir nugrotos :]
Takas artėjo į pabaigą. Pakeliui laukė gražios panoramos, maloniai karšta saulė. Ir dar keletas instrumentų.
Facing out – vėjui atsidavę skambalai. Vieni jau perisukę ir susipančioję, kiti – vis dar skambantys. Aukštai, lyg vėjarodės.
Vizualiai įspūdingas – “Lauschinsel” – didelės ausinės, tarp kurių atsigulus galima įsiklausyti į aplinkos garsus. Jie ne ką didesni, nei ir be šių ausinių, bet dydis ir vaizdas priverčia tikėti, kad viską girdi tikrai geriau :]
“Slam Organ” primena Blue Man group. Tik vietoj lopetėlių čia grojama su šlepetėmis. Ir vietoj plastmasinių vamzdžių, čia – metaliniai. Bet smagumo nemažiau.
Trasa buvo smagi. Tiek mums, tipo suaugusiems, tiek ir mažai Medeinai. Visą kelią domėjosi, kokiomis velniavomis mes užsiiminėjame ir kas per garsai sklinda. Buvo puikiai praleista diena. O instrumentus pagal privalomą programą turime parodyti Doniui.
Na ir trasą pabaigėm taip, kaip ir pradėjom – dėmesiu automobiliams :]
What do you think?