Įdomumai link ir nuo Štutgarto [nr 323]
Į Stuttgart norėta nuvažiuoti jau prieš mėnesį, tačiau tada dėl sveikatos sutrikimų teko kelionę nukelti vėlesniam laikui. Tą kartą viliojo šviesų festivalis, o šį kartą didesnių tikslų neturėjome. Tiesiog norėjome pasidėti pliusą ir lengvai paturistauti.
Na, bet viskas iš pradžių. Iki Stuttgart nuo Liuksemburgo apie 320 km, tad sumąstėme nesportuoti ir pakeliui važiuojant kur nors sustoti. Tas “kur nors” gavosi ant sienos su Vokietija esantis Prancūzijos miestas Wissembourg. Vaikščiojant mieste vis norėjosi jį vadinti vokišku – fachverkas, vokiečių turistai, kioskelis su šlagerių žvaigždžių muzika, rausvas namų akmuo, toks artimas aplink Trier esantiems miestams. Tačiau šis prie Alzaso besiglaudžiantis miestas visgi yra prancūziškas – dėl sugebėjimo gražiai pasipuošti vasariškomis gėlėmis, dėl gatvės muzikantų ir dėl senamiesčio jaukumo, kurio vokiečiai savo gatvėse nelabai sugeba išspaust. Pasivaikščiojome, suvalgėme ledus, nusipirkome saldumynų ir patraukėme toliau link Stuttgart.
Stuttgart nesužavėjo. Didžiulis didmiestis, daugybė žmonių, daugybė parduotuvių ir muziejų. Pastarųjų tikrai daug ir jie tikrai labai didžiuliai, bet peržiūrėję, kas rodoma ekspozicinėse salėse, supratom, kad nieko tokio labai viliojančio mums nėra, tad tiesiog pasibastėm po miestą ir pasidairėm, kuom gyvena tokie dideli Vokietijos miestai. O jie, kaip ir dauguma didesnių šiemet mūsų matytų miestų [pvz, kaip ir nesenai lankytuose miestuose Ispanijoje], pilni homoseksualų tūsų. Visame mieste vyko berods trys koncertai, politiniai pasireiškimai ir įvairūs paradai, kuriuose dalyvavo visi ir visokie. Jei užsimerktume prieš šiukšlyną, kurį palieka tokie ar kitokie miesto renginiai, tai tas masinis judesys būtų buvęs labai smagus. O bet tačiau, trintis po miestą, kai visur sudaužyti buteliai, mėtosi belekiek lankstinukų, plastmasinių bokalų, nėra didžiulio smagumo, tad kitai dienai nusprendėme nepasilikti mieste ir patraukti į kitus objektus.
Sekmadienį pradėjom Stuttgart pakraštyje – Mercedes Benz muziejuje. O jis sužavi jau nuo pat šalia esančios aplinkos – architektūra tikrai verta dėmesio ir apsižvalgymo. Ir ne tik iš išorės, bet ir viduje jaučiasi, kad pasistengta sukurti modernų ir patogų muziejų įvairioms amžiaus grupėms, skirtingų interesų lankytojams, fanams ar šiaip smalsuoliams. Nesame automobilių gerbėjai, juolab ‘mersų’, bet muziejus padarė labai gerą įspūdį tiek dėl eksponavimo, tiek dėl istorinės linijos pasakojimo, tiek dėl patogumo vaikščioti ir viską apžiūrėti. Dizaino ir gražių sprendimų muziejuje gausu, o jie sužavi nuo pat pirmo žingsnio link muziejaus eksponavimo erdvių – lifto, kuris pakelia berods į šeštą aukštą [ir tada visas judėjimas vyksta leidžiantis žemyn]. Nelabai veržėmės į šį muziejų, svarstėme ar mersai, ar poršai įdomiau, bet pasirinkę Mercedes-Benz muziejų tikrai nesigailime :]
Meteorologai žadėjo gausaus lietaus ir atrodė, jog tikrai būsime užklupti trankios audros. Visgi iki pat Maulbronn vienuolyno ant priekinio automobilio stiklo sugavome vos keletą lašų.
Maulbronn vienuolynas statytas daugiau nei 400 metų, priklausė cistersų vienuoliams. Šis kompleksas yra vienas geriausių išsilaikiusių vienuolynų Vokietijos Alpių regione ir yra įtrauktas į UNESCO sąrašus. Vienuolynas žavus, ypač tapyba ant skliautuotų lubų, bet pats didelio įspūdžio nepadarė. Gal dėl to, kad jau esame jų belekiek prisižiūrėję, gal dėl to, kad iš aprašymo atrodė, kad čia bus kažkas TOKIO labai jau įspūdingo, o buvo tiesiog žavus vienuolynas. Išskirtinumas jo gal toks, kad įsitaisęs jis tarsi uždarame miestelyje, kuriame beveik visi namai yra fachverkiniai ir, spėjame, istoriškai buvo skirti vienuolyno aptarnavimui.
Iki Liuksemburgo 280 km. Nusprendžiame, kad pakeliui reikia kur nors sustoti, o kaip tik į Stuttgart judant pravažiavome senai nužiūrėtą apžvalgos bokštą ant nekuklaus šlako kalno. Vis pamąstydavome, kad būtų gerai kada nors užkopti ir įvertinti šį įdomų bokštą, tad šį kartą pasiryžome ir sustojome. Atvykome kaip tik saulėlydžiui, tad į kalną kopėme gan geru tempu. Na, be abejo, sustojome šalia mažo vynuogyno [kuris kažkokiu būdu užpildo apie 300 vyno butelių], prisiragavom skanių gervuogių, ir galų gale šiaip ne taip užlipome.
2012 m. birželio mėn. buvo uždaryta paskutinė Vakarų Vokietijos Saar upės regione veikianti anglių kasykla, kuri žymėjo 250 metų kalnakasybos istorijos pabaigą šiame regione. Po keturių metų ant Bergehalde Ensdorf, ant vieno iš didžiausių šio regiono šlako kalnų, kuris yra 150 metrų aukščio, buvo pastatytas 30 metrų aukščio statinys “The Polygon” [suprojektuotas Berlyno architektų Katja Pfeiffer ir Oliver Sachse]. Smagiai realizuotas objektas, kuris judant ratu aplink jį vis keičia formą ir primena tai arką, tai trikampį, tai X raidę, tai dar kažką. Kartu jis simbolizuoja ir pagalbines konstrukcijas, kurios buvo naudojamos kasyboje po žeme.
Nuo bokšto atsiveria platūs horizontai į Saar upės slėnį, kurie čia nėra labai gražūs dėl tankios industrijos ir gyvenviečių, tačiau vakarinėje tamsoje vaizdas atrodo gerokai romantiškiau ir vaizdingiau. Ypač kai danguje esantys debesys taip smagiai žaidžia spalvomis su besileidžiančia saule. Buvo taip gražu, kad prasitrynėm daugiau nei dvi valandas…
Na ir Liuksemburgan grįžom nei anksti, nei vėlai – apie 23 val. Pats laikas papietauti ir ramiai nueiti popiečio miego…. :]
Viskas, šiam mėnesiui kelionių užteks :] Daugiau liepos mėnesį nė kojos iš Liuksemburgo nekelsime! Gana :]
What do you think?