Bonjour Paris [nr 328]

By skrandis, 2017/10/15

Taip jau susiklostė, kad nors šalia Paryžiaus [vos už 300 km] gyvenome apie 7 metus, kelis kartus jį apvažiavome, bet taip jo nė karto ir neaplankėm. Ne todėl, kad nenorėtume. Ne todėl, kad kažkas neleido. Tiesiog dideliems miestams reikia susikaupti, dideliems miestams reikia nuotaikos ir tinkamų sąlygų. Ir tokių sąlygų mes itin atkakliai neieškojom. Juk ir be didžiųjų miestų yra ką aplankyti, yra ką pamatyti.

Ir štai tos sąlygos susidarė ir mudu nusprendėme pasidaryti savaitę atostogų tik mums dviem, paliekant Medeiną seneliams. Į planą įtraukėme vizitą pas Simus, apsilankymą Liuksemburge ir Nick Cave koncertą.

2017-10-09

Skrydis iki Hahn oro uosto, tada autobusu lengvai iki Liuksemburgo, išlipame šalia Liuksemburgo oro uosto ir vietiniu autobusu atvykstame į miestą. Čia banke susitvarkėme keletą reikalų ir pajudėjome iki MUDAM muziejaus, kur demonstruojama nauja, mums nematyta garsios vietos menininkės Su Mei Tse paroda “Nested“. Paroda puiki, su daugybe kūrybinių jungčių tarp Azijos ir Europos.
Antrame muziejaus aukšte modernių abstrakcijų paroda “Flatland/ Abstractions Narratives #2” – Dvimačio pasakojimas apie Trimačio pasaulio atradimą :]

Judame pas Simus, kurie grįžo nuo darbų ir mokymų. Maloniai pasisėdim ir maloniai pasibendraujam. Ilgai daryti to netenka, nes ryt kai kam į darbus ir mokyklas.

2017-10-10

Pabundame, prasikrapštome ir judame į miesto centrą. Tradiciniais takais, nesenai dzūlintom gatvėm ir jaukiais takeliais. Niekas aplink nesiaučia, nezyzia ir netampo :] Tik mudu.

Praėjom pro Neumunster vienuolyną. Čia, CinEast festivalio proga sukabinta fotografijų paroda, kalbanti apie Rytų ir Centrinės Europos aktualijas.

Atėjome apžiūrėti ir šviežiausios Liuksemburgo infrastruktūros naujienos – dviratininkų ir pėsčiųjų tilto, kabančiu po nesenai rekonstruotu Adolphe tiltu.

Miesto istorijos muziejuje Lëtzebuerg City Museum apžiūrėjome fainą fotografijų parodą “Luxembourg Street Photography, 1950-2017“. Čia apie 200 fotografijų iš kasdieninio Liuksemburgo gyvenimo – puikus kintančio  miesto veidas. Tuo pačiu Alwyda apžiūrėjo ir atnaujintą miesto istorijos ekspoziciją [aš jau buvau matęs anksčiau].

Na ir vakare – fantastiškas koncertas Rockhale, kur Nick Cave and The Bad Seeds sugrojo fantastiškai galingą ir masyvią programą. Neprailgo nė minutė, kaifavome nuo pirmos iki paskutinės dainos. Tiek mes, tiek Simas su Jurga, tiek Asta su Vaidu. Buvo smagu susieiti su visa krūva pažįstamų žmonių viename koncerte. Ir ne bet kokiame, o Nick Cave’o. Dar vienas riebus pliusas “to do in life” sąraše.

2017-10-11

Judame į Prancūzijos sostinę. Pirmą kartą į Paryžių, pirmą kartą su TGV. 320 km/h greitis sukelia mielą pojūtį ir per kelias valandas mes jau Paryžiuje. Ten, kur niekada nebuvom ir kur visi trokšta atsidurti.

Į Paryžių atvykstame keliomis valandomis anksčiau, nei priima viešbutis, tad nusprendžiame apsilankyti kokiame nors muziejuje. Pasirenkame vos už kelių km esantį nacionalinį mokslo ir industrijos muziejų “Musée des Arts et Métiers“. Muziejus turi įspūdingą mokslo instrumentų, medžiagų, konstrukcijų, komunikacijos ir energijos ekspoziciją, tad kelios valandos praeina nepastebimai. Ir taip, čia yra tikrasis pavyzdinis prancūzų revoliucijos atspindys – mokslas užlipęs ant bažnyčios galvos t.y. dalis ekspozicijos įrengta ir bažnyčioje Saint Martin des Champs.

Įsitaisome viešbutyje, gauname labai simpatišką kambariuką ir nusprendžiame likusią dienos dalį praleisti Montmartre. Ant kalvos esantis Paryžiaus rajonas pastebimas iš tolo, ypač dėl Basilica du Sacré-Cœur . Laiptai iki jos nusėsti turistų ir aplink besitrinančių prekeivių. Jie įkyrūs, bet ne taip, kaip Romoje, tad bendro vaizdo negadina. O ir prekiauja ne tik šūdeliokais, bet ir alumi bei vandeniu.

Ilgai nedelsdami užsilipame ant bazilikos kupolo ir apžvelgiame ne tik Montmartre, bet ir visą Paryžių. Nustebino vyraujanti balsva architektūros spalva ir vientisa juoda-pilka stogų jūra. Įvairovės nėra ir tai ima stebinti, o vėliau ir perauga į suvokimą, kad šiame gan nuobodžiame bendrame vaizde turi papildomai dirbti, ieškodamas žavių ir išskirtinių miesto bruožų.

Išvaikštinėjame Montmartre’ą. Nupėdiname ik kapinių, bet jos jau uždarytos. Grįžtame atgal ant kalvos. Čia kičiniai menai, įkyrūs pseudomenininkai ir kuklus skaičius jaukių gatvelių. Vienur kitur įlendame, nueiname iki Moulin Rouge, apžiūrime, pasidedame pliusą ir galų gale susirandame restoraną. Populiariose turistinėse vietose rasti gerą viečikę sudėtinga – valgyt gauname, bet džiugesio nesukelia :]

p.s. Gatvės meno daug, jis įvairus ir pastebimas. Vaikščiojant nieko neišsiskiriančiomis gatvėmis jo gausa gelbėja ir miestą daro gerokai įdomesniu.

2017-10-12

Ketvirtadienis. Judame link Paryžiaus centro. Pakeliui medžioju gatvės meno kūrinius. Invader‘is čia yra bosas :]

Judame po Paryžių. Prasieiname, pasižvalgome. Notre Dame, archeologinis muziejus Crypte Archeologique du Parvis Notre Dame, Sainte Chapelle ir kazbeko Pompidou.

Pompidou centre gauname didžiulę dozę meno ir kultūros. Ne kiekvienas meno mėgėjas gali atlaikyti tokią dozę, tad mums pasidaro įdomu, kaip išgyvena mažiau su menu draugaujantys Pompidou lankytojai :]
Meno centre be tradicinių kolekcijų apžiūrime Elina Brotherus simpatišką fotografijų ir video darbų seriją “Regle du Jeu”, Marcel Duchamp prize 2017 laimėtojų parodą su Maja Bajevic, Joana Hadjitomas ir Khalil Joreige, Charlotte Moth ir Vittorio Santoro kūryba, ir personalines Andre Derain bei David Hockney parodas.

Po tokios dozės reikia atsigauti net ir mums – nusiperkame alaus ir nusėdame maloniam poilsiui prieš šią kultūros meką :]
Netrukus prasukame ratą pro turistų mėgstamas Paryžiaus vietas ir patraukiame ieškoti valgyklos. Laikas pasiieškoti maisto ne tik sielai, bet ir kūnui. Šį kartą pasiseka gerokai geriau – vietinėje užeigoje Kaitleen, esančioje toliau nuo turistinių objektų, gauname ir jaukią atmosferą, ir puikų maistą.

2017-10-13

Diena prasideda kažkaip sunkiai. Saulėta, šilta, tingu… Atvykstame iki fotografijai labai tinkančių Père Lachaise kapinių. Gausiai turistų lankomos kapinės vertos ne vieno kadro ir ne vieno apsilankymo. Dailios, melancholiškos, filosofiškai nuteikiančios…

Judame link Senos upės, pakeliui užklysdami ant parko Coulée verte René-Dumont (ex-Promenade Plantée), kuris įsitaisęs buvusio metro [o gal tramvajaus] viaduko vietoje. Viršuje malonus parkelis su vienu ilgu pasivaikščiojimo taku, po apačia galerijos, dirbtuvės ir visoks kitoks kūrybinis potencialas. Takas dar žinomas kaip Viaduc des Arts. Labai faina vieta, labai fainai įtaisyta.

Nupėdiname iki “The Docks – City of Fashion and Design“. Čia, buvusiame uoste ir industriniame pastate, du architektai įrengė madai, dizainui ir taikomiesiems menams skirtą centrą. Mes atvykome pamatyti 13-ą urban meno mugę. Beveik 20 meno galerijų pristatė visą gausybę gatvės meno įžymybių – Okuda San Miguel, Inti, Bault, Swoon, Pure Evil, C215, Shoof, D Face ir t.t. Keista gatvės meną matyti tokiame mugės formate, bet kartu ir įdomu. Ir akivaizdu, kad pasaulyje riba tarp gatvės meno ir oficiozinio meno ištirpo jau senokai.

Kaip ten bebūtų, gatvės menas išlieka ir gatvėse. Jo randame daug ir ant kiekvieno kampo.

Tai ir judam toliau po miestą. Upės krantine, parkais, gatvėmis, skverais. Miesto erdvės tai įtraukia, tai išspjauna, tai sudomina, tai sukelia nuobodulį. Vakarą baigiam salos Ile de la Cité parkelyje Square du Vert-Galant. Ramiai plepėdami, gurkšnodami alelį, stebėdami upės tėkmę ir žmonių nuotaikas.

2017-10-14

Šiandien laikas atiduoti duoklę metaliniam griozdui. Su keliais metro persėdimais pasiekiame Champ de Mars.

Ir štai prieš mūsų akis pasaulinė turizmo žvaigždė – Eifelio bokštas. Reikia prisipažinti – ant jo neužkopėme, liftu nepasikilnojome ir pabuvome tik šalia. Eilės nenormalios, laukti buvo labai karšta, tad pasimėgavome vaizdu iš apačios ir patraukėme ten, kur mūsų laukia nuoširdžiau :]

Pripėdinam Grand Palais. Čia nuostabi fantastiško fotografo Irving Penn paroda. Mėgaujamės kiekvienu kadru, kiekviena serija. Išeiname iš parodos patenkinti ir susižavėję.

Miestu judame toliau. Dairomės, fotkiname, mėgaujamės puikiu oru, ilsimės ant suoliukų ir pasikaitiname prieš saulę.

Ir galų gale pasiekiame Fotografijos muziejų Maison Européenne de la Photographie. Čia visa gausybė visokio gėrio. Viena paroda skirta Šiuolaikinės arabų fotografijos bienalei, kuriai atstovauja trys menininkai – Hicham Benohoud, Farida Hamak ir Xenia Nikolskaya. Geriausią ir smagiausią įspūdį palieka Hicham Benohoud fotoserijos “The Hole” ir “Acrobatics”. Antra paroda – tėvo ir sūnaus Richard ir Pablo Bartholomew
fotografijos apie skirtingai pasirinktus gyvenimo kelius. Anne ir Patrick Poirier fotografijų retrospektyva nesužavi. Tačiau labai taikliai ir įkvepiančiai susižiūri skulptoriaus, performansų kūrėjo ir fotografo Liu Bolin pasakojimas “Ghost Stories”. Kinas menininkas, dar vadinamas Nematomu žmogumi, atvirai ir tiesiogiai išdėsto savo pastebėjimą apie žmogaus/savęs “išnykimą” politikoje, cenzūroje, versle ir/ar kultūrose.

Diena baiginėjasi. Pasivaikštome po žydų kvartalą, pasėdime su minia jaunimo aikštėje Place des Vosges ir skaniai pavalgome eilinėje užeigoje.

2017-10-15

Susipakuojame žaislus ir paliekame viešbutį. Užeiname į netoliese esantį nuostabų art nouveau stiliaus prekybos centrą Galeries Lafayette. Pelninga prekyba neleidžia pasidžiaugti visu vaizdu, bet grožis prasiveržia ir akys laksto neatsistebėdamos.

Laikas teisingai rekomenduotam ir labai jaukiam muziejui – viduramžių meno muziejui Cluny Museum. Kolekcija ypatinga, bet ir nenuvarginanti. Su malonumu apžiūrime visą muziejų ir nusitaikome į paskutinį Paryžiaus objektą.

O paskutinis, kaip ir priklauso nugalėtam [nuvaikščiotam] miestui, – Triumfo arka. Smagu atsistoti aukštai ir jau kitomis, miestą šiek tiek pažįstančio žmogaus akimis peržvelgti tolius, apžiūrėtą architektūrą, aplankytus muziejus, pažintus rajonus. Smagu buvo čia mums dviem pasibūti, ramiai pažinti naują vietą. Bet…

Paryžius nenustebino. Ir neįtraukė į save. Miestas tikrai gražus, turtingas, didingas. Bet ne toks gražus kaip Roma, ne toks turtingas kaip Barselona, ne toks…  Šiame mieste neradome daugybės mums svarbių jaukių detalių. Na gal ir radome, bet ne tiek gausiai, ne taip šiltai atrodančių, ne tokių širdžiai mielų vietelių, kad susileistume. Suprantama, Paryžiui reikia atiduoti savęs [ir savo laiko] daugiau nei mes galėjome per tas kelias dienas, bet yra miestai, kurie užkabina ir nepaleidžia iš pirmo žvilgsnio, o yra miestai, kurie tave sudomina, bet giliau neapžavi. Paryžius toks.