Alpstam Alpėse [nr 348]

By skrandis, 2019/06/18

Brolis Simas nuolat kviesdavo kartu važiuoti į kalnus, bet dažniausiai tai būdavo apie slidinėjimą, šalčius ir baltą spalvą. Man su Alwyda šis kvietimas niekad neatrodė labai patrauklus, todėl vis atsisakydavome. Tačiau kai pasiūlė mėgautis kalnais, kurie jau vešliai sužaliavę ir pasipuošę vasariškomis spalvomis, pasirodė daug įdomiau ir patraukliau. Turėjome šiokių tokių abejonių dėl vaikų prisitaikymo prie kalnų keliukų, bet surizikavome. Prisigriebėme dar keletą dienų prie bendro savaitgalio ir pajudėjome.

Skrydis į Miuncheną gan vėlyvas, todėl namuką, kuriame įsitaisė Simo, jo draugo Gedo ir kaimyno Tomo šeimos, pasiekėme gerokai po vidurnakčio. Įsitaisėme ir laukėme rytinio vaizdo pro langus, juk kalnai visada yra gėris ir grožis.

06.08

Pabudome tarp kalnų. Berwang yra Austrijos Alpių tipo kaimelis, gyvenantis iš slidinėtojų ir haikintojų. Meškos Pieva [Bar-meška, Wang-pieva] yra labai puikioje vietoje, turinti gausybę trasų slidinėjimui ir pasivaikščiojimams, geroje geografinėje pozicijoje ir netoliese didžiojo Zugspitze (2,962 m).

Ir štai mes užsisikeliam Gabiją ant kupros ir lėtai, su visa kompanija, pasileidžiam į kalnus. Trasa nesudėtinga, bet sumoje praeiname apie 11 km. Džiugina, kad Medeina net nepajunta, jog įveikė tokį atstumą. Džiugina, kad mano nugara atlaiko, tinkamu metu skausmai gerokai pasitraukė ir nebereikia nuskausminamųjų. Džiugu tiesiog būti kalnuose ir ramiai leistis į pokalbius, dairytis ir grožėtis. Nupėdiname iki Bichlbach-Berwang, ten užsikeliame keltuvu į kalną ir tada žemyn nusileidžiame vėl savo kojomis. Ramiai, su vyneliu ir su smagia kompanija.

06.09

Antra diena – antra trasa. Šį kartą sudėtingesnė, pėsčiomis tiek į viršų, tiek į apačią, toliau, sunkiau, bet taip pat maloniai. O keletas vaizdų ilgam įsirašys ne tik į skaitmeninę atmintinę, bet ir į galvą. Trasa nuvedė mus pro Kogele Hutte užeigą, nuostabias pievas, miestelį vardu Rinnen ir atgal iki Berwang.

Vėlgi, merginos elgėsi puikiai ir apie 12 km nupėdino be jokių didesnių stabdymų ar nesusikalbėjimų. Riba ir galimybės gerokai didesnės nei mes tikėjomės.O malonumas nuo to tik dar didesnis.

06.10

Kompanijos keliai išsiskiria. Simai ir Gedai traukia į Liuksemburgą, Tomai atgal į Miuncheną ir tada į namus. O mes tęsiame savo kelionę ir imame vieną objektą po kito. Šis kraštas mūsų jau išnaršytas, bet net jei kas kartotųsi – būtų faina, jauku ir gera. Ypač kai oras mums geranoriškas ir netrukdo mėgautis pavasariu. Kuris, beje, čia gerokai užvėlavęs ir dėl kurio čia dar net gražiau – pievos žydi visu intensyvumu, spalvos sodrios ir pilnos jaunatviškumo.

Taigi, atvykstame iki tarpeklio Breitachklamm. Tarpeklio pasivaikščiojimo trasa prasideda Austrijoje, bet vos už kelių šimtų metrų takas jau veda Vokietijos žemėmis. Tai vienas giliausių tarpeklių šiame regione ir yra 2,5 km ilgio. Pasivaikščiojimas neprailgsta. Gal kartais kiek per žemi tie įkirtimai uolose, vaikščiojant su mergina ant nugaros, bet prisitaikoma ir mėgaujamasi kiekvienu kampeliu.

Atvykstame į netoliese Lindau esančią nakvynės vietą, tada patraukiame į patį Lindau. Miestą, kuris įsitaisęs saloje ir kurį saugo didingas liūtas. Būtinas apsilankymas dėl Alwydos liūtų kolekcijos :]

Vokietijos miestas Lindau jaukus, neįpareigojantis ir gan kukliai turistinis. Pasivaikštome, pasigrožime ir skaniai pavalgome.

06.11

Atvykstame į miestą Friedrichshafen, kuris stovi ant Bodensee ežero kranto ir modernistiniame geležinkelio stoties pastate turi puikų skraidančių cepelinų muziejų Zeppelin Museum Friedrichshafen. Įdomi ir gausi ekspozicija apie viso pasaulio dirižablių istoriją išeksponuota tikrai puikiai, tačiau su vaikais, kuriems techniniai ir istoriniai dalykai nėra labai svarbūs, visko sužiūrėti nesigauna. Bet išeiname patenkinti ir šiek tiek daugiau išprusę ;]

Dar šiek tiek pasivaikštome po šį miestelį ir traukiame į kitą turistinį objektą.

Kitas pasiutiškai įdomus objektas – archeologinė vieta ir gyvenvietė ant Bodensee ežero vandens – Pfahlbaumuseum Unteruhldingen. Akmens ir bronzos amžių gyvenvietės rekonstrukcija pasakoja apie įdomų žmonių pasirinkimą gyventi ant polių pastatytoje gyvenvietėje. Įdomus tiek modernus multimedijomis sukurtas objekto pristatymas įžangoje, tiek pati vieta. Smagu ir tai, kad vietoje vyksta visokios dirbtuvėlės, mokymai, galimybė pačiupinėti senuosius žaislus, papuošalus, muzikos instrumentus. Buvo įdomu visai mūsų kompanijai.

Grįžtame į Lindau. Pavalgyti, pasmaližiauti ir dar šiek tiek paslampinėti. Miestas jaukus ir tikrai nebūtų didžiulio noro iš jo išvykti, jei ne beviltiškas lietus vakare ir kitą rytą.

06.12

Miestelio Imst pašonėje esantis Rosengartenschlucht tarpeklis sužavi. Lyg atrodytų, kad visi tie tarpekliai vienodi, bet išties kiekvienas jų labai skirtingas. Šis pasižymėjo tokiomis netikėtomis vietomis, kad tikrai ilgam įsirašys į atmintį. 2 km ilgio Rosergarten tarpeklis nuolat siaurėja ir vietomis tenka eiti vos ne keturiomis, jis nuolat žaidžia su kalnų upeliu ir tai artėja prie vandens, tai pakyla virš jo. Augalų įvairovė, atsiveriantys vaizdai į Ims ir Alpes… Visa tai virsta į neapsakomą meilę kalnams, pagarbą ir nuolatinį norą grįžti.

Nakvojame Imsterberg kalnų kaimelyje, kuriame gauname puikius apartamentus. Tik įžengę jaučiamės lyg namie ir ima gailestis, jog čia nakvojam tik dvi naktis. Puikūs šeimininkai duoda ne tik paragauti vietinio spiritinio [t.y. dvasinio] gėrimo, bet ir pavaišina savo medumi, duoda visą savo vaikų dėžę žaislų mūsų vaikams ir parekomenduoja puikią vietą papietauti už kelių km esančiame kitame kaime. O vaizdas pro langus atima amą…

06.13

Atvykstame iki Zams miesto. Nuo čia planuojame keltis į kalnus ir paslampinėti viena ar kita kalnų trasele. Pakilę keltuvu bandom pėdinti link Glanderspitze, kuris visai netoli ir nesunkiai įveikiamas, tačiau suprantame, kad esam netinkamai apsirengę. Netikėtai stiprus ir šaltas vėjas neleidžia ramiai įkvėpti. Po trumpo paslampinėjimo leidžiamės žemyn.

Ta proga aplankome dar vieną beveik tarpeklį. Trumpas, skirtas tingiems turistams ir gan akivaizdžiai sucivilizuotas. Tad nors krioklys ir gražus, nors yra tunelis, daugiausia laiko praleidžiame ne kur kitur, o vaikų žaidimų aikštelėje. Kartais numušti tempą irgi reikia, nors šioks toks nusivylimas dėl šios dienos lieka...

Grįžtame į savo pamėgtą kaimą pavalgyti ir į kito kaimo puikius apartamentus pasimėgauti nuotaika „kalnų šešėlyje“.

06.14

Kelias juda per Innsbrucką. Jame jau kartą buvom, bet kažin kodėl daug ką praleidom. Šį kartą ištyrėm pasiūlą rimčiau ir pasirinkom kelis Innsbrucko žymiuosius objektus. Visų pirma įsitaisėm funikulieriuje, kurio stoteles sukūrė Zaha Hadid. Futuristinis stiliukas lyg ir iššaukiantis, bet kartu labai kuklus, tad sukėlė malonų susižavėjimą. Juo pasiekiame kitą objektą – Inssbruck zoologijos sodą Alpenzoo. Visada mėgom lankyti zoologijos sodus, tad šis laikas skirtas ne tik vaikams, bet ir mums. Deja, Innsbrucke karšta ir daugelis gyvūnų slepiasi arba tingiai miega. Galų gale karštis ima veikti ir mus – pavargstam ir džiaugiamės, kad šis zoosodas skirtas tik kalnų gyvūnijai ir yra gan kompaktiškas.

Grįžtame iki funikulieriaus ir keliamės dar aukščiau. Iki Seegrube viršūnės. Vaizdai fantastiški, bet mažosios merginos aptingsta ir mes minimalizuojame savo veiksmus šioje nuostabioje vietoje.

Nusileidžiame beveik paskutiniu funikulieriumi žemyn ir patraukiame gatvelėmis po Innsbrucką. O jis, nors ir atrodė iš atsiminimų nelabai kuom įdomus, nustebina savo įvairiais sluoksniais ir aktyviu vakariniu gyvenimu. Tikėtina, kad jei turėtume dar daugiau laiko šiam miestui, atrastume dar daugiau žavių detalių.

06.15

Galima būtų pagalvoti, kad į Swarovski Kristallwelten centrą galima nuvykti tik popsiuko ir pigaus dizaino mėgėjams, tačiau čia ne tas atvejis. Šiame stikliukų centre mes lankomės jau antrą kartą ir jis vis nustebina savo naujais sprendimais. Šį kartą atrandame dar daugiau žavių instaliacijų, dar daugiau meno objektų po atviru dangumi ir įspūdingą vaikų žaidimų aikštelę su bokštu. Nuoširdžiai sakau – pavydu vaikams tokios aikštelės. Ir pavydu šios aikštelėms dizaineriams – fantazijos jie nestokoja. Laikas prabėgo labai greitai, o fotografijų prisirinkta visa gausybė.

Atvykstame į Zalcburgą. Ir iš karto pajunti austrišką kultūrą, istoriją ir stilistiką. Kažkas šiame mieste yra tokio labai atpažįstamo, nujaučiamo ir tipiškai austriško. Šis pusdienis skiriamas lengvam pasivaikščiojimui ir miesto pažinimui. Miestas pasirodo jaukus, apeinamas, simpatiškas ir kartu toks labai klasikinis. Bet tikrai gražus ir įspūdingoje gamtos apsuptyje.

06.16

Laikas pasikultūrinti. Aplankome šiuolaikinio meno muziejų Museum der Moderne. Deja, viduj neleidžia fotografuoti ir tenka minimalizuoti dokumentavimą. O parodos tikrai įdomios ir įtraukiančios. Na, ne visą šeimą, bet randam ir joms atrakcijų.

Nusileidžiame liftu žemyn ir ramiu žingsniu judame miesto gatvelėmis bei krantine iki Zalcburgo fortifikacinių įtvirtinimų Fortress Hohensalzburg. Muziejus silpnas ir nelabai įdomus, tačiau vaizdai atsiveria puikūs. Pasimėgaujame ir traukiame link centro – reikia pasimaitinti ir ramiai pasivaikščioti.

06.17

Laikas judėti link oro uosto. Vos už miesto patenkame į Vokietiją ir spaudžiame pirmyn. Numatytas tik vienas sustojimas – mieste Wasserburg. Labai gražus, dailus, turtingas ir jaukus miestas, įsitaisęs Ins upės kilpoje. Miestas maloniai nustebino ir kartu nudžiugino – tikrai nesitikėjome rasti čia tokio faino ir turtingo miestelio. Tačiau viskas turi pradžią ir pabaigą, todėl susėdame į išnuomotą Škodą ir patraukiame atgal iki Miuncheno oro uosto. Pasibuvom labai smagiai ir įkvepiančiai.