Draugiška Lenkija [nr 445]

By skrandis, 2024/08/08

Laikas normalioms atostogoms. Ne vienoj vietoj, o judesyje. Ne kai gyvenimas lekia pro šalį, o mes lekiam pro šalį :]

2024 07 26
Susipakuojam daiktus, pasitikrinam planą ir minam. Pirmiausiai – į Vroclavą. Pirmiausiai į šį miestą, nes bičiulei, kolegei ir fainam žmogui Anai duotas pažadas aplankyti ją ir Krzysztof. Išjudam be ankstyvos panikos, bet ir labai nestabdydami. Visgi 750 km su Medeina ir Gabija atrod gan nemenkas iššūkis. Bet viskas ok.

Su keliais sustojimais, su eiliniais lenkiškais strigimais kamščiuose, mes atvykstame į Wroclaw. Čia ramiai pavakarojam, pavalgom ir netrukdydami Anai ir jos šeimai pasibastom šiek tiek po naktinį miestą. Kad susidaryt pirminį jausmą apie mastelį ir stilių.

2024 07 27
Šeštadienis. Išvakarėse susitarėme kur ir kada susitinkame su Ana ir jos šeima. Dairomės, stebime ir vis dar bandome pajusti miestą.

Su Ana ir Krzysztof susitinkame pasažė Pokoyhof, kur pilsto Alitos burbuliukus i vietinius kokteiliukus. Čia prasideda Krzysztof, geriausio Wroclaw reprezentacinio veido, istorijos. Daug ir visko įdomiai, plačiai, rimtai ir su jumoru, vienur ir kitur pasakojama gausybė istorijų. Apie miestą, apie herojus ir apie įvykius, keitusius Wroclaw istoriją. Jei tai būtų pirmas gyvenime matytas miestas, po Krzysztof pasakojimų būtų nesunku patikėti, kad pasaulyje, Europoj, o jau tikrai Lenkijoje nėra geresnių miestų nei šis. Pasakojimai liejasi su tokiu tikėjimu ir aistrą, kad net baisu pagalvoti apie abejonę, jog gali norėtis pamatyti ir kitus miestus :]

Ir tai labai faina. Faina matyti tiek meilės savo miestui, gimtai aplinkai ir istorijoms. Mūsų merginoms gal ir ne tiek, kiek mums, bet visi einame paskui Aną ir Krzysztof ir klausomės visų galimų istorijų. O Krzysztof aprodo mums maksimaliai daug. Skverus, aikštes, praėjimus, užėjimus, legendines vietas ir vieteles. Netikrą langą, su klumpę mušamą vyrą, Konspira užeigą su slaptu kambariu, žaliai apaugusią kavinę-vyninę ir t.t.

Arba išsamiai aprodo dailininko Eugeniusz Get-Stankiewicz namą Domek Miedziorytnika. Tas namukas stovi Rynek aikštės kampe, susiglaudęs su dar vienu žaviu namuku. Vietiniai vadina juos Jaś i Małgosia, bet mums geriau žinomi kaip Hansel ir Gretel. Abu namus jungia 1728 m. pastatyta barokinė arka, kuri vedėi į bažnyčios kapines. Hanzelio namas dar vadinamas vario raižytojo namu, nes jame gyveno ir turėjo studiją minėtas dailininkas. Šiuo metu čia galerija ir meno dirbtuvių erdvė.

Nuo bažnyčios einame iki skerdyklų gatvės ir paminklo Pomnik „Ku czci Zwierząt Rzeźnych”, paskerstoms kiaulėms, žąsims ir kitiems ožiams. Užeiname į Worclaw universitetą, kuriame veikia šio universiteto muziejus. Muziejus nelabai domina – mūsų tikslas užlipti ant stogo ir į taip giriamą miestą pažiūrėti iš aukšto :] Belipant link apžvalgos aikštelės aptinkame Mariaus Jonučio parodą. Žygiuojame toliau. Sutinkame modernizmą, taip artimą kiekvienam padoriam kauniečiui :]

Rotušės Rynek aikštėj pasimato ir šiuolaikiško meno erdvė – Krupa Art Foundation galerija. Joje paroda “American Dream”, dedikuota XX a. menininkui Wojciech Fangor. Kaip suprantame iš aprašymo, tai reta proga savo akimis pamatyti garsaus lenkų menininko vienoje vietoje beveik visus surinktus besisukančius ratus ir psichodelines bangas, formų ir spalvų eksperimentus, op-artą ir vizijas. Dabar jis nebestebina, bet verta atkreipti, kad šis menininkas 1970 m. su personaline paroda pateko į Guggenheimo muziejų Niujorke. O tai, geležinės uždangos kontekste, yra labai kieta. Tai štai mes ir neskubam, dairomės, mėgaujamės.

Pro Rynek aikštę, pro piktą [ant išgėrusio vyro] žmoną, nueiname iki Konspira, pavalgyti tipinių lenkiškų patiekalų. Tada, vos nepametę Gabijos, pro salą Wyspa Piasek, tiltą Tumski, judame link Wroclaw katedros.

Čia, nuo Worclaw katedros, vakarais pajuda neeilinės profesijos atstovas, turbūt vienos rečiausių profesijų atstovas, gal net ir kiek romantiškiausios profesijos atstovas – žibintininkas. Iki XIX a. ir net per visą XIX a., kai gatvių žibintai vis dar buvo įprastas dalykas, žibintininko profesija buvo gerbiama ir privaloma. Dabar tai itin reta ir labai turistinė profesija [bet turbūt ir toliau gerbiama], nes paskui žygiuoja ir be galo daug fotkina visa krūva turistų :]

Pasigrožėję tamsoje užsižiebiančiais šviestuvais ir juodu žmogumi, patraukėme į paskutinę šios dienos stotelę – Odra Centrum. Tai laivas-plūduras, kažkuom panašus į Nemuno7, bet visai nepanašus. Pastatytas nuo nulio šis „edukacinis kultūros centras“ ant vandens t.y. upėje, vykdo įvairiausias veiklas – edukacines, maitinimo, biuro nuomos, kultūros renginių, istorijos, nuotykių, baidarių nuomos ir tt. Jauki atmosfera, daug bardakėlio ir daug geros minties. Įkvepianti vieta, kuri panaši į Nemuno7, bet visai nepanaši.

Štai taip daug ir greitai [faster, faster!] viską pamatant ir beveik nieko nepraleidžiant, praleidome pirmą lenkišką dieną. Didelis ir turtingas tas Vroclavas, pilnas didžių lenkų ir kietų nykštukų :]

2024 07 28
Sekmadienis šiek tiek kitoks – toliau nuo senamiesčio, arčiau modernizmo. Kol Ana ir Krzysztof sprendžia vaikų bėdeles, mes apsilankome arenoje, kurioje prieš daugel metų, dar būdamas VDU studentu turėjau žaisti universiadoje, bet dėl didžiulių potvynių, užklupusių Lenkijos pietinę pusę, viskas buvo atšaukta. Ir tąkart arena beliko tik pasigrožėti turistiniu žvilgsniu. Bet atsimenu, kad įspūdis buvo didžiulis, todėl norėjosi grįžti ir pamatyti jau kiek kitomis akimis.

Šimtmečio salė, kitaip Hala Stulecia, “Demokratijos katedra” ar “Vroclavo modernizmo perlas” [architektas Max Berg], yra įspūdinga gelžbetoninė kupolo formos arena. Pastatyta 1912-1913 m. Vidinis skersmuo siekia 69 m, o aukštis – 42 m, statybos metu tai buvo didžiausias tokio tipo pastatas. Tuo metu talpino 7000 žiūrovų, dabar 10 000.

Šalia arenos didžiulis parkas [Szczytnicki Park] su dirbtiniu telkiniu ir multimedijiniu fontanu [spalvelės ir muzikėlė]. Šalia uždaras japoniškas parkas. Pasigrožim, pasivaikštom, kol Ana vis dar sprendžia mažas Klaros pridarytas bėdeles.

Pasivaikščioję po parką pagaliau susitinkame su Ana ir jos šeima. Kartu nueiname į kompleksui priklausantį Four Domes Pavilion. 1912 m. pastatytame žymaus architekto Hanz Poelzig modernistiniame pastate veikia Šiuolaikinio meno muziejus, Vroclavo nacionalinio muziejaus filialas. Šis pastatas ir šalia esanti Max Berg Šimtmečio salė yra du architektūriniai elementai, dominuojantys vadinamojoje Parodų aikštėje. Šis unikalus urbanistinis kompleksas buvo sukurtas 1913 m. Vroclave surengtos istorinės parodos, skirtos paminėti garsiojo Prūsijos karaliaus Frydricho Vilhelmo III kreipimosi į tautą „An mein Volk“ ir Prūsijos pergalės prieš Napoleoną Leipcigo mūšyje šimtąsias metines, tikslais. 1948 m. čia vyko garsioji Atgytų teritorijų paroda, kurios simboliu tapo Stanislov Hempel suprojektuota 106 m aukščio „Adata“. Vėliau čia veikė Vroclavo kino studija, o nuo 2009 m. paviljone įsikūrė Vroclavo nacionalinis muziejus. Mes čia apžiūrim tris parodas – Muziejaus šiuolaikinio meno kolekciją, atskirą paketą “Open Collection!” ir didelę lenkės Maria Pinińska-Bereś mono-parodą. Tai pirmoji per pastaruosius dvidešimt metų tokia Maria Pinińska-Bereś (1931-1999) paroda. Ji laikoma viena unikaliausių XX a. lenkų dailės figūrų. Jos kūryboje ir parodoje tyrinėjama moteriškumo ir moteriškojo erotizmo sritis, jų socialinės ir politinės reikšmės, santykis su aplinka ir gamta.

Šiek tiek pailsėję muziejaus kavinėje patraukėme į WUWA rajoną. WuWA yra “Wohnungs- und Werkraumausstellung” t.y. „Darboviečių ir namų paroda“ – 1929 m. Breslau, Veimaro Respublikoje (dabartiniame Vroclavas, Lenkija), surengta statybų paroda. Parodą organizavo Vokiečių darbininkų sąjungos Silezijos komitetas. Parodoje dalyvavo keli vietos architektai, kurie pritatė 32 skirtingų tipų pastatus -standartus. Pagrindinis dėmesys buvo skiriamas paprastai architektūrinei formai ir funkcionalumui. Visi 32 pastatai buvo pastatyti per tris mėnesius. Kartu parengtos rekreacinės zonos, medinis vaikų darželis. Vienas įdomiausių komplekso pastatų – Bernhard Hans Henry Scharoun namas vienišiams ir jaunoms poroms, kuris dabar tarnauja kaip viešbutis [pirmosios 4 foto]. Kaip ir Kauno modernizmas, visa teritorija gavusi Europos paveldo ženklą.

Dozė architektūros buvo nuplauta ir nuvalgyta lotynų stiliaus restorane La Habana. Čia mūsų bendrystė su Anos ir Krzysztof šeima ir pasibaigė. Jiems namo pailsėti, o mums… mums dar pasibastyti ir pasidairyti. Po mūsų Nadodrze rajono gatvės meno kiemelius ir Odra upės salas ir senamiestyje.

2024 07 29
Pirmadienis vėl judėjime su mašina. Traukiame link Kłodzko, pakeliui sustodami Silezijos Zombkovicuose. Čia graži rotušė, kreivas bokštas ir didžiulė mūrinė keturkampė pilis. Kažkiek dvarų ir dailių namų. Bokšto neišlyginom, bet gerokai numindžiojom užlipę į pačią viršūnę.

Kitas sustojimas – Klodzkas [Kłodzko]. Čia mes susitinkame su kitais draugais – Sigita ir Donatu. Merginoms džiaugsmas, Tumui – vargas [vėl sunku įsipaišyti į mergiotišką kompaniją]. Miestas nedidelis, bet tinkamas tiek pavalgyti, tiek ir pasikultūrinti t.y. pasiistorinti 17-18 a. tvirtovėje ir kazematuose.

Galų gale vykstame į kalnų trobelę. Nebe Lenkijoje [Krzysztofo siobui], o Čekijoje. Namelis šalia kelio prie mažo kaimelio vardu Bartošovice v Orlickych horach.

2024 07 30
Rytas prasideda. Judame atgal į Lenkiją :]

Pakeliui sustojame prie bažnyčios Neratov kaime – Kostel Nanebevzetí Panny Marie. Bažnyčia būtų kaip ir eilinė, bet internete užmačiau, jog jos stogo atstatymas – neeilinis. tad užeiname ir nesigailime. Bažnyčia buvo pastatyta 1723-1733 m. Sudegė 1945 m. dėl sovietų armijos raketos. Komunistai norėjo ją nugriauti, bet per klaidą, o gal stebuklą išliko. 1992 m. jis paskelbta kultūros paminklu ir mestos pajėgos atkurti. Kad būtų įdomiau, bažnyčia sutvarkė ir užmetė stiklinį stogą. Gal kad šviesos daugiau patektų, gal kad su dievais patogiau šnekėtis. Kad ir kaip bebūtų, sprendimas labai sėkmingas.

Szczeliniec Wielki – aukščiausia Stołowe kalnų viršūnė ir smarkiai lenkų lankytina vieta. Kad lankytina, pasimatė iš parkingo aikštelių. Kad lenkų lankoma, pasimatė iš gausios užknisančios šūdeliokų prekybos iki pat kol prieini akmeninius laiptelius į kalnyno viršūnę. Jei ir čia būtų kokių erdvesnių vietų, tikiu, kad ir čia būtų dar po kelis kioskus, apkrauti suvenyrais ir lenkiškais šūdniekiais. Kaip ten bebūtų, atsiplešėm nuo ‘masovkės’ ir sėkmingai praėjome visą žavų kelią, tiek nemokamą dalį, tiek mokamą. Siauri praėjimai, keistos kalnų formos, nuostabios apžvalgos terasos ir fantastiška panorama. Nesunki, beveik 4 km trasa su vaikais [ir guminukais] buvo įveikta labai sėkmingai.

Grįžom į Čekiją. Pasimėgauti vakaru, saulėlydžiu, pabaidytomis stirnomis [turbūt dėl to sunervinom netyčią užmatytą medžiotoją] ir bendravimu prie laužo.

2024 07 31
Trečiadienis. Nauja diena, nauji planai, naujas veiksmas. Važiuojame iki Čekijos žemėse esančių Dolni Morava, pasivaikščioti po “Stezka v oblacích” ir “Sky Bridge 721”.

“Stezka v oblacích” – stubiklingas vaizdas debesyse yra 1116 metrų virš jūros lygio, 55 metro aukščio, 710 metrų ilgio takas-bokštas, su 100 metrų nusileidimo vamzdžiu. Autorius – čekas Zdeněk Fránek. Be vamzdžio įrengti įvairūs atrakcionai, kaip pasisėdėjimo tinklas virš “bedugnės” ir laipiojimo “tinklo tuneliai”. Konstrukcija pagaminta iš klijuotų medinių sijų, įkomponuotų į medinį tinklą, kurį remia kolonos. Pasak autoriaus, architektūrinis sprendimas buvo toks, kad pastatas labiau įsilietų į unikalią aplinką, o ne ją trikdytų. Galima būtų ginčytis, kaip pasisekė, bet objektas išties įpsūdingas. Ypač dar ir dėl to, kad juo gali pakilti net ir šeimos su vaikiškais vežimėliais ar žmonės su negalia, judantys vežimėliais.

“Sky Bridge 721” [arch. Taros Nova] – 95 metrų aukštyje virš gilaus kalnų slėnio 721 metro ilgio pėsčiųjų tiltas, leidžiantis persikelti nuo vienos kalnų keteros ant kitos. 2022 m. gegužę [beje, tai buvo 13 d., penktadienis] atidarytas tiltas yra ilgiausias pasaulyje kabantis pėsčiųjų tiltas. šis objektas išties netrikdo gamtos vaizdo, nes atrodo plonas tarsi siūlas.

Praėjus tiltą nusileidome iki mašinų pasivaikščiojimo takas. Ramiai, lengvai, su guminukais-meškiukais.

O vakarą baigėm taip pat – namelyje su kalbomis, ginčais ir laužu.

2024 08 01
Paliekam Čekiją, išsiskiriam su Savickių šeima ir traukiam naujais keliais link Torunės. Krzysztof pasiūlymu aplankome aukso kasyklą “Kopalnia zlota”. Istorikai paskaoja, kad pirmą kartą auksas buvo pradėtas eksploatuoti upelio, esančio už dabartinės kasyklos ribų, o po žeme pradėtas išgauti XVI a. pirmoje pusėje. Kasyklos ekskursija pasirodė gan nuobodi, vaizdų pamatyta maža, ir nors pavažinėjome kasyklos traukinuku, pamatėme vidinį krioklį, įspūdis liko gan silpnas. Be abejo, jį sustiprina visas tas tradiciškai lenkiškas masyvus turgaus “vaibelis” :] Neužtrunkame ir miname toliau – Lenkija didžiulė, atstumai nenormalūs, tad beveik visa diena keliui.

Važiuodami link Torunės sustojame tik Kamienec Zabkowicki, nedideliame miestelyje. Reikia išjudinti kojas, šiek tiek pasimaitinti, gal ką gražaus pamatyti. Miestelis turi gražią pilį, bet įdomiausia vieta tvarkoma, įėjimas tik pagal ekskursijų laiką, tad nusprendžiame neužsilaikyti ir čia.

Atvykstame į Adomo Mickevičiaus gatvę. Sename name įsitaisome apartamentuose. Kaip visada, šalia Žabka, tad liekame ramiai pavakaroti apartamentuose.

2024 08 02
Penktadienis Torunėje. Šis miestas iškart sužavi savo jaukumu, architektūra, žmogišku masteliu ir Kaunui kažkuom artima atmosfera, miesto struktūra. Nežinodami apsigyvename puikiame rajone – art deco ir modernizmo rajone, pavadinimu Bydgoskie Przedmieście. Šis Torunės rajonas XIX a. aštuntojo dešimtmečio metu tapo prestižiniu, jame gyveno pasiturintys gyventojai. Čia visa gausybė puošnių miestiečių namų, daugiabučių ir visuomeninės paskirties pastatų, įkurtas parkas ir botanikos sodas. Vieta nuostabi, akys raibsta, mobilus telefonas masiškai pildosi nuostabiais pastatais, ornamentais ir detalėmis.

Iš rajono nesinori išeiti, bet žinome, jog Torunė turi ir daugiau kuom pasigirti. Tarsi Kaune per Birštono gatvę, mes pereiname per Jana Pawła II alėją ir atsiduriame senamiestyje. Torunės jis daug turtingesnis, žavesnis ir įspūdingesnis.

Torunė šalia Vyslos upės atsirado Teutonų ordino dėka, kuris XIII a. viduryje čia pastatė pilį kaip Prūsijos užkariavimo ir evangelizavimo bazę. Netrukus miestas tapo Hanzos sąjungos dalimi ir įgijo komercinį vaidmenį. Toruń yra puikiai išsilaikęs viduramžių Europos prekybos ir administracinio centro pavyzdys. Viduramžių Torunės miestą sudaro trys dalys: Teutonų pilies griuvėsiai, senamiestis ir naujamiestis. Pilies ir dviejų miestų, apsuptų gynybinių sienų grandine, junginys yra reta viduramžių gyvenviečių forma. Didžioji dalis pilies, kuri pastatyta XIII a. viduryje buvo 1454 m. per sukilimą, kai vietos miestiečiai sukilo prieš Teutonų ordiną, sugriauta. Šalia esantis Naujasis miestas kūrėsi nuo 1264 m., daugiausia kaip amatų ir rankdarbių centras.

Viduramžių vaizdą puikiai iliustruoja originalūs Torunės gatvių raštai ir ankstyvieji pastatai. Ir senamiestyje, ir naujamiestyje stovi gotikinės bažnyčios ir daugybė puikių viduramžių mūrinių miestiečių namų, kurių daugelis išlaikė originalius gotikinius fasadus, pertvaras, tinkuotas lubas, skliautuotus rūsius ir tapybą. Čia, beje 1473 m., gimė Mikalojus Kopernikas. Jo name dabar muziejus, skirtas garsaus astronomo gyvenimui ir pasiekimams pademonstruoti. Bet čia mes nėjom. Vietoj to mes išbandėm meduoliais kvepiantį ir jų gamyba išgarsėjusį “Museum Piernika”. Torunė garsėja dėl meduolių. Čia jau XVII-XVIII a. meduolių kepėjų amatas sparčiai vystėsi ir buvo gausiai gaminami dirbtuvėse, kurioms vadovavo meduolių kepimo meistrai. Nuo XIX a. meduoliai buvo gaminami komerciniu mastu Gustav Weese ir Hermann Thomas gamyklose, o nuo 1907 m. ir Jan Ruchniewicz gamykloje. Seniausias pasaulyje meduolių fabrikas „F.C. Kopernik“ S.A., kurio ištakos siekia 1763 m. veikia iki šiol.

Tuo mūsų bastymasis nesibaigė. Pamatėm “nematomą namą”, pavalgėm tradiciniame lenkiškame restorane, pasigrožėjome bulvaru Filadelfijski, kuriame vyko koncertas, aplankėm lenkiškų saldybių parduotuvę, apžiūrėjome gausybę pastatų ir visokių kultūrinių objektų. Diena buvo ilga, bet graži.

2024 08 03
Laikas pasibastyti po Torunės apylinkes. 45 km nuo Torunės yra Chelmno, lietuviškai Kulmas. Nedidelis, 20 tūkst. gyventojų miestelis buvo planuotas tapti regiono sostine. Didžiausia dabartinio Kulmo įžymybė – istorinis senamiestis su nepakitusiu, šimtmečiais išlikusiu kvadratinių kvartalų ir gatvių išsidėstymu. Beveik kaip kokia Barselona :]
Miestą supa daugiau kaip 2 km ilgio gynybinės sienos. Nors visas miestas dailiai raudonų plytų, centrinėje turgaus aikštėje stovi daili balta renesansinė rotušė. Šalia stataus, į Vyslą įtekančio upelio Trynka slėnio, stovi vienuolyno kompleksas [XIX a. pab.], kuriame mus maloniai pasitiko ir viską aprodė vietinė vienuolė.

Pasibastom ir važiuojam toliau. Mūsų plane – Zamek Bierzglowski. Privati Bierzgłowskio pilis buvo viena iš seniausių kryžiuočių pastatytų pilių. Gotikinio stiliaus pilis pastatyta 1270-1305 m. ankstesnės pilies (1260 m.), kurią 1263 m. sugriovė lietuviai, vietoje. Šį kartą mes nieko negriovėm, nors jei būtume merginoms leidę….
XV-XIX a. Bierzgłowskio pilis buvo kelis kartus perstatyta. Pilis turi unikalų keraminį reljefą viename iš portalų. Jis vaizduoja raitelį ir du riterius ir yra vienas seniausių žinomų prūsų keramikos dirbinių.

Judame iki observatorijos, kurioje užsisakę ekskursiją. Staiga netikėtai, prieš pasukant link observatorijos keliuko, akyse įvyksta ‘dežavu’. Taip, pamatau dviračio taką, kuris man priminė… 2020 metais ieškotų sprendimų sukurti landšafto dizaino objektą Zapyškyje ir specialią išvyką pamatyti naktyje švytintį asfaltą.

Observatorium Astronomiczne w Piwnicach istorija siekia 1947 m. Tuomet daugiausia profesoriaus Władysław Dziewulsk ir profesorės Wilhelmin Iwanowska pastangomis pradėtas statyti pirmasis stebėjimo paviljonas su 5 metrų skersmens besisukančiu kupolu. Tais pačiais metais observatorija gavo Draperio spektrografą – pirmąjį astronominį prietaisą, kurį padovanojo Harvardo astronomijos centras. Observatorijos vietai buvo kruopščiai pasirinktas Pivnicės kaimas – retai apgyvendintas kaimas, įsikūręs 14 km nuo Torunės esančioje aukštumoje ir nuo miesto atskirtas kelių kilometrų pločio mišku. Tokia vieta sudarė optimalias sąlygas astronominiams stebėjimams atlikti ir centrui plėtoti. Bėgant metams observatorija pasipildė naujais įrangos elementais, pavyzdžiui, 90 cm skersmens Šmidto-Kasegreino ir 60 cm skersmens Kasegreino teleskopais. Šiuo metu čia atliekami moksliniai tyrimai sutelkti į radioastronomiją. Todėl buvo pastatyti du radioteleskopai: mažesnysis, 15 m skersmens, ir didesnysis, 32 m skersmens, kuris yra didžiausias tokio tipo įrenginys Vidurio Europoje. Ekskurisja lenkų kalba, Alwyda verčia ir bando išlaikyti merginų dėmesį. Sekasi sunkiai, bet diždiuliai bliūdai įspūdį padaro ir joms.

Beje, išvykus tamsoje iš observatorijos patikrinau ir minėtą dviračio taką. Supratau, kad buvo sėkmingas sprendimas nesiimti fluorescencinio dviračio tako idėjos. Takas nebešvytėjo visai.

2024 08 04
Sekmadienį išriedam iš Torunės. Laukia dar vienas ilgas kelias, tik jau į Lietuvą. Pakeliui sustojame nuostabioje ir ypatingoje vietoje – Ciechocinek kurorte. Kurortas kaip kurortas, pilnas lenkiško turgaus elementų ir gausybės įvairiausių pramogų. Mūsų tikslas čia kitas – pamatyti Ciechocineko druskos džiovinimo/garinimo bokštus/sienas. Šie objektai pastatyti prieš du šimtmečius [824 m.], veikia kaip gydymo įstaiga, SPA centras. Bokštas iš po žemių [1295-165 m gylyje] traukia sūrų vandenį ir tiekia jį į ant bokšto esančius lovius. Vanduo su druska, mineralais ir kitom naudingom medžiagom krenta per medžių filtrus, distiliuojasi ir gydo tiek šalia esančius ir garais kvėpuojančius, tiek vėliau, šalia esančiuose gydykluose, išdistiliuotą vandenį geriančius. Apie 15,8 m aukščio bokštai lankytojams atrodo kaip milžiniška siena, ji per tris blokus tęsiasi 1741,5 m. Fantastiška vieta, padariusi įspūdį ilgam.

Na ir štai lenkiška atostogų dalis baigiasi. Traukiam link Lietuvos. Pakeliui pro Seinus, bet ne į namus.

2024 08 05
Pirmadienis. Saulė. Dzūkų miškai. Kompanijoje Simas, Jurga, Rugilė, Jokūbas, Tomas, Rūta, Milda ir mūsų ketveriukė.

Vėliau prisijungs Džabas su Agne ir Roku. Einame grybauti. Mudu su Simu baidome lyg varovai, likusieji renka ir prirenka. Kaip tik skaniam padažui prie keptos mėsytės.

Vyriokams užeina noras pažvejoti. Sėkmingai pakankina tiek sliekus, tiek žuvytes. Visus paleidžia atgal į laisvę. Na, gal ir ne visus [sliekus]… Tuo tarpu gamta džiugina debesimis, šiluma ir ramybe. Vakarop prisijungia ir Džabas su kompanija.

2024 08 06
Antradienis prasideda plaukimu. Po pernai metų beveik nebelieka panikuotojų [kad apsivers, sušlaps ar kas nors pan], tad visi atsipalaidavę mosikuojam irklais Ančia iki pat Baltosios Ančios tvenkinio. HESo nebandom siekti, nes pilnai užtenka ir to, ką nuplaukėm.

Vakare šašlykiukas, pirtelė, gėrimukai ir nuostabus dangus.

2024 08 07
Simai ir Tomai išvyksta į Kauną. Džabai lieka dar kelioms naktims, tad mes nusprendžiame jiems palaikyti kompaniją. Einame pasivaikščioti, pasigrožėti, netyčia pagrybauti ir vėl grįžus mėgautis ramybe, ežeru ir Šarūno sodyba “Nieda”.

2024 08 08
Paskutinė diena. Pakalbiname eiti pasivaikščioti, bet niekas nepasirašo. Džabas su Agne tingi, o merginos su Roku turi įdomensių užsiėmimų. Tad išeiname patys mudu du. Įvyksta pokalbiai, bendravimas ir lengvos formos fotosesija.