Mažas prisilietimas prie didelės Japonijos [nr 451]

By skrandis, 2024/10/28

Taip jau gavosis, kad ryšys su UNESCO Dizaino miesto tinklo partneriais tapo labai įdomūs ir vertingi. Ir gerbtini, nes po Kaunas2022 programoje įvykusio šio tinklo susitikimo, apie Kauną [ir mane] sklandė visai pozityvi legenda. Juk kai viskas baigiasi “Stumbro” degustacijom…

Kelionė intensyvi. Vos grįžęs po Atėnų, pasilieku Vilniuje pas Giedrių ir Astą. Skrydis iš Vilniaus į Helsinkį, iš ten į Naritos oro uostą. Naritos tarptautinis oro uostas yra didžiausias ir svarbiausias Japonijos oro uostas, aptarnaujantis daugumą tarptautinių skrydžių į Tokiją. Nors jis vadinamas Tokijo vartais, geografiškai uostas yra nutolęs apie 60 kilometrų į rytus nuo Tokijo centro. KItą rytą aš iš karto skrendu į Hokaido salą, tad pasirenku nakvoti šalia oro uosto. Šalia oro uosto veikia du dideli, vienas šalia kito įsikūrę viešbučiai: Toyoko Inn Narita Airport Honkan (pagrindinis) ir Toyoko Inn Narita Airport Shinkan (naujasis). Registracija vyksta skaitmeniniu būdu. Beveik sekasi normaliai. Vietinėje parduotuvėlėje išsiimu japoniškos valiutos – jenus. Vietoj 100 eurų gaunu apie 18 tūkst jenų. Keistas ir nelabai patogus skirtumas, skaičiuojant kiek kas kainuoja.

Beje, išlipęs iš lėktuvo gaunu gūsį tropikinės šilumos – drėgmė ir +28. Kol pasiekiu viešbutį su savo lagaminu ir kuprine – šlapias kiaurai.

2024 spalio 20
Pasiekiu oro uostą ir vietinėmis avialinijomis išskrendu į Hokaido salą. Norėjau važiuoti greitaisiais traukiniais, pamatyti Japoniją pro langą, bet kelionė būtų užėmusi visą parą, su trim persėdimais, o ir kaina beveik trigubai didesnė. Šiuo atveju skrydis vietinis pirmyn atgal vos už 150 eur.

Hokaidas – antra pagal dydį, mažiausiai apgyvendinta Japonijos sala, žavinti laukine, žmogaus rankos beveik nepaliesta gamta ir visiškai kitokiu ritmu nei šalies megapolis Tokijas. Šis regionas garsėja kontrastingais metų laikais: vasarą keliautojus čia vilioja vėsus klimatas, spalvingi Furano levandų laukai bei didingi Daisecudzano nacionalinio parko kalnai, o žiemą sala virsta pasaulinio lygio žiemos sporto meka, kurioje iškrenta idealus, itin purus sniegas, kasmet pritraukiantis slidininkus į Niseko kurortus bei milijonus lankytojų į garsųjį Saporo sniego festivalį.

Oro uoste pasitinka Yoshi. Kol laukia kitų atskrendančiųjų, aš papietauju i, išgeriu vietinio alaus. Restoranai oro uoste – kaip foodhall’uose. Beje, temperatūros čia belieka vos 6-8 šilumos, o besileidžiant kai kur matėsi ir sniegai.

Viešbutyje pasitinka tentas su mūsų susitikimo simbolika. Kambarys didelis, trijų dviviečių lovų ir panoraminiu vaizdu pro langą. Ant palangės sudarytos visos sąlygos būti katinu ir mėgautis ramybę. Mūsų aukšte į kambarius leidžiama įeiti su batais [ir juos čia pat ir palikti], kituose – batai koridoriuose prie durų. Susipažįstu su tuliku. Google translate gelbėja, bet vandens srovelė į šikną sukelia tiek nuostabą, tiek patogumą, tiek keistumą ir tuo pačiu nepatogumą :]

Apsistojame prabangiame OMO7 Asahikawa stilingame ir konceptualiame 3 žvaigždučių viešbutyje, kuris yra beveik pačiame Asahikavos miesto centre. Šis viešbutis priklauso garsiam Japonijos prabangių kurortų tinklui „Hoshino Resorts“, tačiau „OMO“ linija yra specialiai pritaikyta miesto tyrinėtojams, siūlanti dizainišką, jaunatvišką atmosferą ir labai gerą kainą [maždaug 85 € už parą]. Nusprendžiu nelaukti kambaryje ir pasivaikščioti. Vakare nuamtyta bendra vakarienė visiems atvykusiems.

Asahikava (Asahikawa) yra antras pagal dydį miestas Hokaido saloje, įsikūręs pačiame jos centre, apsuptas kalnų. Šis miestas garsėja gamta, kultūra, išskirtiniu maistu ir yra vadinamas vartais į centrinį Hokaidą.
Miestas visiškai skiriasi nuo Tokijo – čia vyrauja ramesnis gyvenimo tempas, o žiemą iškrenta gausybė sniego. Einant jaučiasi – architektūra uždara, langai maži, viskas susitraukę, medžių minimaliai, jausmas šaltas, lyg būčiau Aliaskoje [nors niekad ten nebuvau].

Dizaino ir medinių baldų miestas Asahikava yra oficialiai pripažinta UNESCO dizaino miestu. Dėl aplinkinių gausių miškų miestas šimtmečius garsėja aukščiausios kokybės medinių baldų gamyba bei amatininkų dirbiniais. Traukinių stotyje randu mažą galeriją „Ru Shiroshi“ (アイヌ文化情報コーナー ル・シロシ) ir baldų ekspoziciją su legendiniais, man žinomais ir nežinomais baldų dizainerių kūriniais.

Vakarop autobusas surenka visą tinklo atstovų komandą ir nuveža į jaukų kultūros centrą, kur netikėtai randu Kauno Optmizmo architektūros knygą. Vėliau mums surengiamas sveikinimo žodis ir kaligrafija bei judesiu paremta cereminija. Visi kartu pavakarieniaujam ir galų gale nusėdima viešbutyje laukdami vėluojančių atvykstančių kolegų, derindami rytojaus programą ir šiaip bendraudami prie alaus bokalų, visko taurių ir keistų ledų makaronų :] Kažkam jetlag’ai, tad eina miegoti, o kažkas plepa plepa plepa…

2024 spalio 21 d.
Rytinė dalis prasideda konferencija. Vyksta sveikinimo žodžiai, kalbos, įvairūs derinimai. Po jos visi surenkami ir važiuojame autobusu į gamtą.  Ne šiaip sau, o su konkrečiai užduotimi – kalnuose sodinti medžius. Kiekvienam duodami kastuvėliai, paaiškinama kaip sodinti ir duodami ūgliai. Žemė kieta, sudėtinga ir akmeninga, bet mane pagauna azartas ir imu mosikuotis kaip profas :] Vietoj kiekvienam skirtų Kaip  ar pan medelių, pasodinu dvigubai daugiau. Veiksmas visus išjudina, susieja ir suteikia prasmę. Gal kada vėl važiuodamas Japonijoje pro Hokaido regioną galėsiu sau leisti įsivaizduoti, kad čąia auga ir mano medžiai….

Pabaigę darbus buvome nuvežti į mielą restoraną šalia Asahikawa miesto.

Po pietų mes tęsiam pažintį su Japoniją. Tęsiam  Asahikavos miesto muziejuje, kuris įsikūręs „Taisetsu Crystal Hall“ komplekse. Puiki vieta Hokaido saloje norint nuodugniai susipažinti su šiaurinės Japonijos istoriją, gamtą bei vietinių ainų kultūra. Muziejus išdėstytas per du aukštus, kurių kiekvienas pasakoja skirtingą šio krašto istorijos dalį.

Vykstame susipažinti su garsiausia regiono kūryba – baldais. „Conde House Asahikawa Shop“ [parodų salonas, pagrindinė būstinė ir gamybinės erdvė] yra garsių, prabangių japoniškų medinių baldų gamintojas. Kadangi Asahikava oficialiai pripažinta UNESCO dizaino miestu, „Conde House“ yra viena iš flagmanų įmonių, reprezentuojančių aukščiausią Hokaido medienos apdirbimo meistrystę visame pasaulyje. Šiame didžiuliame salone mediniai baldai [kėdės, stalai, sofos] yra integruoti į pilnai suprojektuotas namų, biurų ar kavinių erdves kartu su priderintu apšvietimu bei augalais. Tai leidžia lankytojams gyvai pamatyti ir pajausti modernų „Japandi“ (japonų ir skandinavų) interjero stilių. Įmonė daugiausia naudoja vietinių Hokaido miškų medieną [ąžuolą, riešutmedį, uosį] ir savo gaminiuose suderina natūralią medžio šilumą su minimalistiniu, dizainu. Jų gaminiai sukurti tarnauti daugiau nei 50 metų. Kadangi čia pat yra ir pagrindinė bendrovės gamykla, mums buvo suorganizuota ekskursija po gamybos erdves. Faina matyti procesą, lėtą darbą, pagarbą kokybei ir sugebėjimą panaudoti medžio atliekas [pvz skrudinant skirtingo skonio kavos pupas, kurios dėm skirtingos medienos įgauna skritingą kvapą].

2024 spalio 22 d.
Grįžtame į konferencijų erdves, vėl pristatymai ir pokalbiai darbo grupėje. Per partrauką mums vietos koledžo studentai [pagal išvaizdą labiau panašūs į 5-6 klasės moksleivius] rašė/piešė mūsų vardus savo hieroglifais ir pagal jiems pasakomą skambesį.

Vakare – oficialus ir kostiumuotas tinklo vakaras, kuris baigiasi vietinės sakės degustacijomis ir vertinimais… O pabaigėm viešbučio hole, bendraudami, kalbėdami, dalindamiesi ir žaisdami. Vaikystėje įgauta patirtis žaidžiant Reversi pravertė – žaidžiau smagiai, du kartus laimėjau, kartą – lygiosiomis.

2024 spalio 23 d.

Lengvoji diena. Vykstame į Kamikavos šventyklą (Kamikawa Shrine / 上川神社), kuri yra pagrindinė ir istoriškai svarbiausia šintoistų šventykla Asahikavos mieste. Įkurta 1893 metais ji buvo skirta saugoti pirmuosius Hokaido salos naujakurius bei užtikrinti regiono gerovę. Šiandien ji garsėja kaip viena svarbiausių dvasinių vietų saloje, pritraukianti žmones, siekiančius sėkmės versle, finansinės gerovės ir šeimos saugumo. Ceremonijos metu leido fotografuoti ir net įtraukė kelis mūsų kolegas į ceremoniją. Ir būtinai pranešė, kad šiaip beveik niekada tame nedalyvauja užsieniečiai. Patikėjome :]
Čia ir papietaujame – maistą paruošė kažkoks ypatingas gastro-meistras. Išties skanu ir pasiutiškai įdomu.

Vykstame iki Traukinių stoties kvartalo, ten mus vietiniai studentai nuveda iki stoties ir jau matytos baldų ekspozicijos. Beje, dalis ekspozicinių baldų naudojama tiesiog stoties viešose erdvėse žmonėms prisėsti. Pėsčiomis grįžtame iki viešbučio, kur Yoshi toliau derina reikaliukus.

Šiek tiek pailsėję viešbutyje vėl sėdame į autobusą ir riedame į gamtą. Aplankome Široganės mėlynajį tvenkinį (Shirogane Blue Pond / 青い池) – viena garsiausių ir labiausiai fotografuojamų vietų visame Hokaide. Šis mistiškai atrodantis, ryškiai mėlynos spalvos vandens telkinys su kyšančiais sausais maumedžiais pasaulinį žinomumą pelnė po to, kai bendrovė „Apple“ jo nuotrauką įtraukė į „Macintosh“ kompiuterių ekrano užsklandų kolekciją.
Tvenkinys nėra natūralios kilmės – jis atsirado atsitiktinai 1989 m., pastačius užtvanką, skirtą apsaugoti Biei miestelį nuo netoliese esančio Tokačio ugnikalnio purvo nuošliaužų. Vanduo mėlynas dėl cheminių medžiagų reakcijų – į tvenkinį įtekantis požeminis vanduo iš netoliese esančio krioklio (Shirahige Waterfall) turi daug aliuminio hidroksido koloidų, šios mikroskopinės dalelės, susimaišiusios su upės vandeniu, išsklaido saulės šviesą panašiai kaip Žemės atmosfera, sukurdamos stulbinantį, neoninį „Biei Blue“ efektą. Spalvos atspalvis nuolat kinta – pavasarį vanduo įgauna švelnų žalsvai mėlyną (turkio) atspalvį dėl tirpstančio sniego, vasarą giedromis dienomis tvenkinys nusidažo šviesia, skaidria kobalto mėlyna spalva, rudenį geltonuojantys aplinkiniai maumedžiai sukuria ryškų kontrastą su sodriu vandens mėlynumu, žiemą tvenkinys visiškai užšąla ir pasislepia po sniegu, tačiau nuo spalio pabaigos iki balandžio pabaigos vakarais čia įjungiamas įspūdingas spalvotas naktinis apšvietimas

Nuvykstame iki Takushinkan – fotografijos galerijos, kurią 1987 metais Biei miestelyje, Hokaide, įkūrė kraštovaizdžio fotografas Shinzo Maeda. Sužavėtas Biei kalvų grožio, Maeda paskyrė savo gyvenimą tam, kad per fotografiją įamžintų jų dvasią. Takushinkan galerijoje eksponuojamos trijų Maedos šeimos kartų – Šinzo, jo sūnaus Akiros ir anūko Kei – nuotraukos. Kiekviename kiek per romantiškame ir saldžiame kadre didingi Biei kalvų peizažai, ryškūs gėlių laukai ir dailūs sniego peizažai.

Šalia galerijos simpatiška beržų giraitė [白樺回廊] – magiška, rami alėja, nuostabiai tinkama fotosesijoms ir trumpam jaukiam pasivaikščiojimui. Šis takas atsirado paties fotografo Šinzo Maedos iniciatyva – jis čia pasodino apie 2 500 baltųjų beržų.

Kitas sustojimas – Hokusei no Oka kalnelis [北西の丘展望公園 ] – viena lankomiausių apžvalgos vietų Biei apylinkėse. Bokštas – piramidės formos platforma, nuo kurios atsiveria 360 laipsnių panorama į margus Biei žemės ūkio laukus ir tolumoje stūksančią didingą Daisecudzano kalnų grandinę.

Grįžtame į Asahikawa. Išeinu pailsėti nuo kolegų ir bendravimo ir prasieinu artimiausiais rajonais. Įdomu stebėti, kaip skirtingai klimatas veikia architektūrą. Nors dauguma senesnių gyvenamųjų namų turi labai stačius stogus, kad sunkus Hokaido sniegas pats nuslystų žemėn ir nepažeistų konstrukcijų, šiuolaikiniai pastatai visai kitokie.

Paskutinė bendra vakarienė. Kažkas jau išvykęs, kažkas dar liko. Einame į vietinį undergorundinį bariuką, kuriame vos telpame. Baro ekranuose rodomas brutal porno. Pirmas gėrimas nemokamai. Kolegos protingai pasiūlo nesikuklinti ir imti geriausio viskio [o japoniškas viskis puikus]. Po vieno ar kito pusvalanduko prasideda tikra karaoke, kurioje tiek japonai, tiek europiečiai, tiek amerikiečiai ir kanadiečiai puikiai užkelia nuotaiką iki maksimumo…

Tyliai iššeinu apie 2 nakties, ryt mano tikslas spėti į skrydį ir pasiekti Tokijo miestą. Apsipratimas Japonijoje įvyko, laikas save įmesti į megasuperduper didelį miestą.

2024 saplio 24
Tenka pripažinti, kad Japonijoje orientuotis labai lengva. Nesuprantant jų kalbos, neužtinkant daug angliškai kalbančių, matant kitas taisykles, vis tiek viskas  padaryta taip, kad suprasti ir orientuotis labai paprasta ir lengva. Per visą savarankišką laiką Tokijo mieste šiek tiek sutrikau tik vienoj situacijoje. Visais kitais atvejais viskas buvo labai lengva ir faina.

Viešbutis mano didelis, milžiniškas, bet kambariukai vos 3×3 m. Lova plius minus tinka mano ūgiui, bet tiek to laiko tame kambary aš ir planuoju leisti :] Ir štai tik pasidėjęs daiktus, aš jau judu miestan.

Einu tikslingai, iki “21_21 Design Sight” galerijos, kur eksponuojama dizainerio Ronan Bouroullec kūryba. „Ronan Bouroullec: On Creative Session“ pristato unikalų mados prekės ženklo Homme Plisse Issey Miyake dizaino komandos ir garsaus prancūzų dizainerio bei menininko Ronan Bouroullec bendradarbiavimo projektą. Čia eksponuojami originalūs menininko piešiniai, vaizdo projekcijos bei eksperimentiniai prototipai, suskirstyti pagal tekstilės technologines grupes, kartu pademonstruojant, kaip rimti veikėjai sujungia vizualųjį meną, eksperimentinę madą ir precizišką japonišką tekstilės inžineriją.

Antroje erdvėje – paroda „Waste and Poop Exhibition“ [„pooploop“]. Parodos kuratoriai dizaineris Taku Satoh ir aplinkosaugos aktyvistas Shinichi Takemura paroda siekia pakeisti visuomenės požiūrį į atliekas ir ekskrementus. Šiuolaikinėje visuomenėje šiukšlių dėžės ir tualetai veikia kaip sistemos, kurios skatina mus kuo greičiau pamiršti tai, ką išmetame ar nuleidžiame. Paroda siekė šias „atstumtąsias“ temas ištraukti į šviesą. Gamtoje sąvokos „atliekos“ neegzistuoja – viskas nuolat cirkuliuoja ir tampa kitų organizmų resursais. Paroda kvietė žmones pamatyti save kaip šio pasaulinio ciklo dalį ir vertinti atliekas ne kaip problemą, o kaip vertingą išteklių. Ekspozicijoje buvo pristatyta daugiau nei 700 objektų, susijusių su perdirbimu, kosmoso šiukšlėmis, ekologija ir kasdienio gyvenimo šalutiniais produktais. Pati parodos architektūra buvo suprojektuota remiantis žiedinės ekonomikos principais – parodomieji stendai ir pertvaros buvo sukurti iš nuomojamų elementų ir perdirbtų medžiagų, kad po parodos pabaigos patys netaptų šiukšlėmis. Netgi lankytojų palikti nepageidaujami parodos lankstinukai buvo surenkami ir vietoje perdirbami.

Dar spėju nueiti ir iki National Art Center. “Dar” naudojamas todėl, kad Japonijoje spalio mėnesį tamsa užtinka valanda ar keliomis valandomis anksčiau nei Lietuvoje, todėl atrodo, kad vakaras jau ilgas ir netrukus viskas bus uždaryta.

Nacionaliniame meno centre įspūdinga Keiichi Tanaami (Keičis Tanaamis, 1936–2024) paroda. Šis veikėjas yra vienas ryškiausių, labiausiai provokuojančių ir įtakingiausių figūrų Japonijos pokario mene, pelnytai vadinamas Japonijos poparto (popart) tėvu ir pionieriumi. Jo kūryba – psichodelinių spalvų, komiksų estitikos, tradicinių japonų motyvų ir vaikystės traumų mišinys, kuris dešimtmečiais trynė ribas tarp vaizduojamojo meno, komercinio dizaino, populiariosios kultūros ir pogrindžio (underground) judėjimų. Beje, kūrėjas mirė sulaukęs 88-erių, praėjus vos dviem dienoms po šios parodos atidarymo. Paroda „Adventures in Memory“ buvo pirmoji tokio milžiniško masto Tanaami retrospektyva, apėmusi daugiau nei 60 metų kūrybinį kelią ir eksponavusi virš 500 kūrinių. Pamatyti šio kūrėjo šią didžiulę retrospektyvinę parodą – visiška sėkmė.

Muziejams užsidarius, pėdinu iki Tokyo Tower – vieno ikoniškiausių Japonijos sostinės simbolių, kuris pastatytas 1958 metais kaip televizijos ir radijo transliacijų bokštas. Savo forma ir konstrukcija šis statinys atkartoja garsųjį Eifelio bokštą, tačiau yra nudažytas ryškia balta ir oranžine spalvomis, siekiant atitikti aviacijos saugumo reikalavimus. Bokšto aukštis siekia 332,9 metro ir statybų metu jis buvo aukščiausias bokštas pasaulyje. Nors 2012 metais jo pirmines transliacijų funkcijas perėmė naujasis, gerokai aukštesnis „Tokyo Skytree“, senasis Tokijo bokštas išliku miesto simboliu ir kultūriniu-turistiniu monumentu.

2024 spalio 25
Grįžtu link Nacionalinio meno centro, nes ne visas parodas peržiūrėjau. Kol centras dar uždarytas, pasivaikštau po vietos rajoną. Aoyama yra vienas madingiausių, turtingiausių ir elegantiškiausių Tokijo rajonų. Priešingai nei triukšmingas, neoninis Šindžiuku ar paauglių madomis garsėjantis gretimas Haradžiuku, Aoyama spinduliuoja ramia prabanga, pasižymi aukštąja mada, išskirtine architektūra bei stilingomis kavinėmis.

Šiame rajone yra ir Aoyama kapinės – tai pirmosios viešosios kapinės Japonijoje, įkurtos 1872 metais prabangiame Minato seniūnijos rajone. Jos užima net 26 hektarų plotą ir veikia ne tik kaip rimties vieta, bet ir kaip unikalus istorinis bei parko kultūros objektas miesto centre. Kapinėse ilsisi daugybė iškilių Japonijos politikos, mokslo, meno ir karinių veikėjų, prisidėjusių prie šalies modernizavimo Meidži eroje. Sakoma, kad šios kapinės žinomos užsienio turistams dėl vienos jaudinančios istorijos – ištikimojo šuns Hachiko. Istorija pasakoja, kad kapinėse yra palaidotas Tokijo universiteto profesorius Hidesaburo Ueno, šalia jo kapo yra pastatytas nedidelis paminklas-šventovė jo ištikimajam šuniui Akita veislės Hačiko, kuris po šeimininko mirties 9 metus kasdien laukė jo Šibujos stotyje. Nors paties šuns iškamša saugoma muziejuje, jo dvasia ir simbolinis kapas yra būtent čia, šalia mylimo šeimininko. Aš, beje, šią istoriją sužinojau gerokai po apsilankymo, tad nei šuns dvaselės, nei iškamšos neieškojau….
Šiauriniame kapinių pakraštyje įrengtas specialus sektorius, kuriame palaidoti XIX a. pabaigoje į Japoniją atvykę užsienio patarėjai, inžinieriai, krikščionių misionieriai ir mokytojai, padėję šaliai atsiverti vakarų pasauliui.

Nacionalinis meno centras – vienas didžiausių ir unikaliausių muziejų visoje Japonijoje. Atidarytas 2007 metais, šis centras išsiskiria tuo, kad yra „tuščiasis muziejus“ – jis neturi savo nuolatinės meno kolekcijos ar pastovios ekspozicijos. Centras veikia kaip milžiniška, kintanti meno erdvė, kurioje vienu metu vyksta dešimtys vietinių ir tarptautinių laikinųjų parodų. Architekto Kisho Kurokawa vizija – pats pastatas yra lygiai tiek pat svarbus meno kūrinys, kiek ir jame eksponuojamos parodos. Pastato priekinė dalis sukurta iš milžiniškos, banguojančios stiklo ir plieno sienos, kuri imituoja vandenyno bangas arba medžių lapijos judėjimą. Didžiuliame pastato fojė stūkso du milžiniški, aukštyn kojom apversti betoniniai kūgiai. Jų viršūnėse  yra įrengtos kavinės ir prabangus prancūziškas restoranas. Centro erdvėse japonų menininkų kūriniai, kurie sukabinti lyg turguje. Gausybė darbų, kokybė abejotina, bet apžiūrėti yra ką.

Mori pastatų komplekse, požemiuose yra įrengta „teamLab Borderless“. Šis muziejus yra revoliucinis, visame pasaulyje garsus skaitmeninio meno muziejus, kurį sukūrė tarptautinis japonų menininkų, programuotojų ir architektų kolektyvas „teamLab“. Muziejus yra tarsi „pasaulis be ribų“, kuriame trys šimtai galingų kompiuterių ir projektorių sukuria gyvas, judančias trimates vizualizacijas. Kūriniai laisvai keliauja iš vienos salės į kitą, bendrauja tarpusavyje, liejasi vienas su kitu, o svarbiausia – reaguoja į lankytojų prisilietimus ir judesius, todėl kiekviena akimirka čia yra nepasikartojanti, įtraukianti ir sužavinanti. Popart, bet paveikus :]

Prieš išvykstant į Japoniją susirašiau su iš kašės pasižaidimų Kaustos salėje pažįstamu Evaldu Beržinininkaičiu. Jis, D.Adomaitis ir krepšininkas A.Gudaitis yra Tokijo “Alvark” krepšinio komandos nariai. Susirašiau, paklsudamas, ar bus mano vzito metu varžybos. Evaldas atsakė, kad varžybos bus net kelios, bet su bileitais sunkoka, tad pasiūlė man kvietimus. Neatsisakiau, nes gi ne kasdien gali pamatyti vietines japonų krepšinio varžybas.

„LaLaport Tachikawa Tachihi“ yra didžiulis ir modernus prekybos miestelis, įsikūręs Tačikavos mieste, vakariniame Tokijo priemiestyje. Iki šios lokacijos teko baladotis visą valandą. Bet buvo verta. Čia stovi „Arena Tachikawa Tachihi“ – ilgametė Japonijos krepšinio lygos komandos „Alvark Tokyo“ namų aikštelė. Būtent šioje arenoje savo pergales kalė gerai žinomi Lietuvos krepšinio strategai Dainius Adomaitis ir Evaldas Beržininkaitis. Varžybos Alvark buvo sėkmingos. Buvo įdomu matyti amerikoniško stiliaus skanduotes, šou elementus, arba po varžybų aikštelėje įvykusią tradiicnę ceremoniją – interviu su fanais ir geriausiųjų išrinkimus ir japonams būdingus pagarbius atsilankstymus. Spalvos keistos, ne pačios maloniausios, bet buvo smagu.

Einu iki Tokyo Metropolitan Government Building Šindžiuku rajone, kur kiekvieną vakarą vyksta „TOKYO Night & Light“, įspūdingas šviesos ir garso šou, vykstantis ant ant milžiniško pastato. Šis renginys oficialiai yra įtrauktas į Gineso rekordų knygą kaip didžiausias nuolatinis architektūrinis mapingas pasaulyje [13 905 m2]. Ant sienos rodomi trumpi, bet puikiai atpažįstami vaizdai – „Pac-Man eats Tokyo“, „Godzilla: Attack on Tokyo“, „Pokémon“ ir pan. Žmonės sėdi ant žemės ir mėgaujasi. Na o tada, pėstute atgal iki viešbučio, o pakeliui “Seven” parduotuvėje nupigintų sušių, kažkokių užkanduku ir viskio skardinėje :]

2024 spalio 26
bet kuris kaunietis mane supras – būtina pamatyti Tokyo Metropolitan Teien Art Museum, vieną gražiausių ir labiausiai paslėptų Tokijo kultūrinių perlų. Šis muziejus yra unikalus tuo, kad pastatas – buvusi princo Asakos rezidencija, pastatyta 1933 metais – yra pats meno kūrinys. Tai vienas retų ir geriausiai išsaugotų Art Deco architektūros bei dizaino šedevrų visoje Azijoje, kuris taip primena Kauną ir Europą. Muziejaus ištakos siekia XX a. trečiąjį dešimtmetį, kuomet Japonijos imperatoriškosios šeimos princas Yasuhiko Asaka kelerius metus gyveno Prancūzijoje. Sužavėtas tuo metu Paryžiuje karaliavusio Art Deco judėjimo, grįžęs į Japoniją jis užsakė pastatyti privačią rezidenciją būtent šiuo stiliumi. Pagrindinių pastato patalpų interjerą projektavo žymus prancūzų dizaineris Henri Rapin. Įspūdingas kiekvienas kampelis, prasidedantis nuo įėjimo stiklo durų su reljefinėmis moterų figūromis [René Lalique] iki radiatoriaus dangos. Viskas čia alsuoja prabanga, bet ji tokia subtili ir daili, kad nesigauna nefotografuoti. Grožių grožis.

Ką gi, einu toliau.

Užeinu į Tokyo Photographic Art Museum [TOP Museum], kuris įsikūręs gyvybingame „Yebisu Garden Place“ komplekse ir kuris yra viena iš nedaugelio meno erdvių pasaulyje, specialiai paskirtų tik fotografijai ir judantiems vaizdams. Šis keturių aukštų muziejus saugo įspūdingą, daugiau nei 38 000 kūrinių kolekciją, apimančią tiek istorinius Japonijos kadrus, tiek modernųjį pasaulio medijų meną

Laikas šiuolaikinei klasikai – Mori Art Museum. „Roppongi Hills Mori Tower“ dangoraižio 53-ajame aukšte įsitaisęs muziejus yra vienas svarbiausių ir aukščiausiai įsikūrusių šiuolaikinio meno erdvių pasaulyje. Muziejus neturi didelės nuolatinės ekspozicijos ir garsėja ambicingomis, inovatyviomis tarptautinėmis šiuolaikinio meno parodomis. Mano atvykimo proga muziejuje – Louise Bourgeois: „I have been to hell and back. And let me tell you, it was wonderful.“ Tai buvo pirmoji didelė šios legendinės prancūzų-amerikiečių menininkės (1911–2010) muziejinė retrospektyva Japonijoje po 27 metų pertraukos. Joje eksponuojami visi kūrėjos karjeros etapai – nuo ankstyvosios tapybos iki garsiųjų monumentalių skulptūrų, tekstilės kūrinių bei gilių, asmeninių instaliacijų, nagrinėjančių baimę, motinystę ir pasąmonę. Kita paroda, deja visa tik japonų kalba, apie „Momuko ir Maruko“ – autorės Momoko Sakura ir jos sukurtas kultinis personažas Chibi Maruko-chan (Maruko), kuri pasakoja pačios autorės Momoko vaikystės prisiminimus.

Buvau pasižymėjęs, kad būtina apsilankyti ir Watari Museum of Contemporary Art [ ワタリウム美術館 ], kuris įsitaisęs netikėtai paprastoje, eilinėje gatvės vietoje ir yra viena unikaliausių nepriklausomų šiuolaikinio meno erdvių Tokijuje. Šį išskirtinį trikampio formos pastatą 1990 metais suprojektavo garsus šveicarų architektas Mario Botta, o muziejus garsėja konceptualiomis, eksperimentinėmis parodomis ir giliu žvilgsniu į miesto kultūrą bei pogrindžio meną. Aš pamatau parodą “SIDE CORE – „Concrete Planet“, Japonijos menininkų ir kuratorių grupės, kuri savo kūrybos aikštele renkasi viešąsias miesto erdves, gatves ir pogrindžio kultūrą. Jie nagrinėja miesto architektūrą, infrastruktūrą ir tai, kaip žmonės su ja sąveikauja. Puiki paroda.

Ima lyti, tenka traukti atgal į viešbutį. Kaip visada užsunku į vietinę parduotuvę ir prisiperku visokių ragautinų skanėstų ir įdomybių. Pakeliui užlipu laipteliais iki vietinės šventyklos, kurioje nė vieno žmogaus, bet viskas atvira maldai ir susikaupimui.

2024 spalio 27
Rytas. Yra galimybė taupyti laiką ir važiuoti metro, bet aš ir vėl renkuosi savo kojas. Gera eiti, diarytis ir stebėti šį kitokį pasaulį. Jis velniškai žavus, įdomus ir įtraukiantis. Net tarp tų didžiulių pastatų jautiesi esantis patogiai, žmogiškai ir reikšmingai. Geras jausmas nebūti mažam tokiame milijoniniame mieste.

Nupėdinu iki „teamLab Planets TOKYO“ – antrasis, ne mažiau garsus interaktyvaus skaitmeninio meno muziejus Tokijuje, įsikūręs Toyosu rajone, netoli uosto. Viskas čia labai panašiai, gal kiek moderniau ir gyvybingiau, plius priverčia nusiauti ir beveik visą kelionę būti basam :]

Grįždamas užsuku į „Ginza Six“ – didžiausią, prabangiausią ir moderniausią prekybos bei kultūros kompleksą elitiniame Tokijo Ginzos rajone. Atidarytas 2017 metais buvusios istorinės „Matsuzakaya“ universalinės parduotuvės vietoje, šis 13 aukštų (plius 6 požeminiai aukštai) pastatas bando kurti naujus apsipirkimo standartus Japonijoje. Tai nėra paprastas prekybos centras – tai architektūros, aukštosios mados, gastronomijos ir šiuolaikinio meno sinergijos erdvė. Garsiausias pastato bruožas – didžiulis centrinis atriumas, kuriame iš lubų kabo monumentalios šiuolaikinio meno instaliacijos. Tuo tarpu galerijoje dar viena anime paroda. Šias ekspozicijas kuruoja garsusis Mori meno muziejus. Apsižvalgau, pasigrožiu, bet labiausiai stringu knygyne…. Norisi visko.

Beeidamas pamatau fototechnikos parduotuvę. Ir matau ko noriu. Bandau susikalbėti, bet ponas gan aiškiai sunkia anglų kalba paaiškina – fotiko programoje tik japoniški hieroglifai, pakeisti į anglų kalbą nesigaus… Padėkoju ir jau planuoju eiti, o pons ir sako – bet už kampo yra oficiali Sony parduotuvė. Einu iki jos ir randu. Pirmiausiai randu F1 ekspoziciją, o tada ir Sony parduotuvę. Per google translate susikalbame. Fotikas be pvm, su nuolaida, su objektyvu…. imu ir jaučiuosi šiai dienai nuveikęs beveik viską, ką norėjau :]

Bet dar nuvykstu iki Shibuya rajono, vieno gyvybingiausių, madingiausių ir triukšmingiausių Tokijo rajonų, kuris laikomas jaunimo kultūros, naktinio gyvenimo ir technologijų centru. Šis rajonas niekada nemiega – čia susikerta dešimtys tūkstančių neoninių šviesų, milžiniški vaizdo ekranai ir didžiuliai prekybos centrai. Žmonių gausybė, veiksmas nevaldomas. Kažkas valgo, kažkas pardavinėja, kažkas žaidžia… Beje, žaidimų parduotuvių ten visi kvartalai. O kvartaluose pilna žaidimų parduotuvių. O parduotuvės 5-6 aukštų, su žaislais visuose aukštuose. Nuo mažiukų iki suaugusiųjų, nuo lengvo suvenyro iki erotinės lėlės, kurią gali pagal savo skonį susidėti pats… Akys raibsta, velniškai viskas smalsu, bet laikas eina ir kelionė į pabaigą….

Lėtai einu gatvėmis ir žinau – grįšiu. Ne vienas, o su žmona ir su šeima. Ši šalis nuostabi ir verta didžiausios pagarbos. Dėl visko – švaros, kultūros, kūrybiškumo, darbštumo, unikalumo, grožio….

2024 spalio 28
Skrendu namo, vengiant ruzzijos virš Arkties vandenyno [kas sunku suvokti geografiškai], iki Helsinkio, tada iki Vilniaus ir galų gale namo, pas fainus savus žmones.