Marijampolės savaitgalis

By skrandis, 2025/08/10

Marijampolė – miestas, į kurio lankyti dažnai nėra nei reikalo, nei noro. Paskutinį kartą buvom 2018 m., kai Gabijai buvo vos pusmetis. Tad nusprendėm, kad jau atėjo laikas aplankyti septintą pagal dydį Lietuvos miestą ir merginoms parodyti, kaip gyvena šis miestas.

Pakeliui -keletas sustojimų. Diena rami ir šilta, tad judam link Marijampolės ir kartu pasižymim keltą lankytinų taškų. Pirma patraukiam link Žuvinto biosferos rezervato, bet šį kartą ne į ‘centriuką’, o į rezervato pašonę. Šis rezervatas – seniausia saugoma teritorija Lietuvoje, įkurta dar 1937 m. profesoriaus Tado Ivanausko iniciatyva. Tai vienintelis biosferos rezervatas Lietuvoje, įtrauktas į UNESCO programos „Žmogus ir biosfera“ pasaulinį tinklą, saugantis unikalią šlapynę, Žuvinto ežerą ir didžiausią Lietuvoje pelkyną.

Mūsų pirmasis vizitas – pasivaikščioti Amalvos pelkės pažintinis taku. Vaikščioti daug nesigauna, nes jis yra vienas trumpiausių takų. Vos 121 metro ilgio medinis takas leidžia lankytojams tik įžengti į didžiausią Suvalkijoje Amalvo pelkyną, bet labai gilyn neįsileidžia. Takas trumpas, bet puiki vieta sustojimui, siekiant pajusti gamtos ramybę ir stebėti paukščius [ne mūsų atvejis, nes netinkamas laikas].

Judame link Varnupių piliakalnio, bet pakeliui sustojame pasisveikinti su kukučiu, ožiuku ir kažkokia žuvka. Graži ta Lietuvos gamta, kad ir kaip įprasta mums į ją žiūrėti.

Varnupių piliakalnis [aka Kirvakalnis] yra vienas ryškiausių Marijampolės savivaldybės archeologinių paminklų, esantis Amalvų pelkių pietiniame krašte. Piliakalnis įsitaisęs ant vienišos kalvos, kurios aikštelė buvo aukštinta bent tris kartus. Archeologiniai tyrimai rodo, kad molio sluoksniai buvo tvirtinami pušiniais rąstais, o pylimas – akmenimis ir medžiu. Piliakalnio šlaitai siekia 12 metrų aukštį. Paskutiniuoju laikotarpiu ant kalvos stovėjo gynybinė medinė pilis. Šalia piliakalnio yra lankomas mitologinis akmuo, vadinamas Padkaviniu. Vietos legendos pasakoja, kad pagonybė šiose apylinkėse gyvavo itin ilgai – net iki XVIII. Matyt, gyvuoja ir toliau…

Laikas Marijampolei, Sūduvos (Suvalkijos) sostinei Šešupės slėnyje. Miestas garsėja giliomis švietimo tradicijomis, čia formavosi bendrinė lietuvių kalba, o šiandien jis pasižymi tvarkingomis gatvėmis ir parkais, gatvės menu ir legendomis apie automobilių pardavėjus.

Pasidėję daiktus apartamentuose, išėjom miestan. Bandėm [šeštadienį] apsilankyti ne tik mieste, bet ir pažinti vieną ar kitą muziejų. Deja, patekti į kokį muziejų nepavyko – savaitgalis ne itin patogus laikas dirbti muziejininkams, o ir turistai patys kalti, kad negali darbo dienom atvykti :] Tad inteligentiškai pabučiavom tarpukario inteligentijos gyvenimą atspindinčio memorialinių Bulotų namų-muziejaus duris ir apsiribojome viešu menu, vieša traukinių stotimi ir viešomis gatvėmis.

Miestas garsėja ir unikaliu gatvės meno festivaliu „Malonny“, kuris miestą papuošė daugiau nei 50 sieninės tapybos darbų.

Sekmadienį, prieš grįždami, dar nuvykome iki Kalvarijos sinagogų komplekso. Unikalus, vienintelis Lietuvoje iki mūsų dienų išlikęs trijų pastatų žydų maldos namų ansamblis. Kompleksą sudaro: Vasarinė (barokinė) sinagoga, statyta 1795–1803 m., Žieminė sinagoga [1857 m., arch. L. Salkovskis] ir Talmudo mokykla (Rabino namas), XIX a. vidurio statinys.