Medus Štyrijoje
medaus. Paprastai kitiems jo teužtenka mėnesiui, o mes jau 19 metų neišlaižom savo bačkos :]
Einame link miesto centro. Kertame Aukštutinį Belvederį [Oberes Belvedere], baroko architektūros šedevrą, XVIII a. pr. princo Eugenijaus Savojiečio vasaros rezidenciją. Šie rūmai kartu su Žemutiniu Belvederiu ir juos jungiančiu prancūziško stiliaus parku, fontanais ir tvenkinukais, sudaro vieną įspūdingiausių pasaulio baroko ansamblių. Paprastai čia veržiasi gausybė turistų apžiūrėti vieną svarbiausių Austrijos meno muziejų, bet vakare muziejus nedirba, o ir noro didelio šiam muziejui nėra.
Praeiname kacapų ir okupantų paminklą. Išreiškiame nuomonę.
Resselparke vyksta muzikinis meninis reginys. Pasigrožime Otto Wagner paviljonais, Secessionsgebaude art nouveau šedevriuku ur nupėdiname iki pat kito art nouveau kūrinio Urania. Otto Wagner paviljonai yra vienas ryškiausių Vienos secesijos (Jugendstil) architektūros pavyzdžių, suprojektuotas 1898 m. kaip buvusios miesto geležinkelio stoties įėjimas. Vienos secesijos parodų rūmai (Secessionsgebäude) pastatyti 1898 m. kaip maišto ženklas prieš konservatyvų akademinį meną. Architekto Joseph Maria Olbrich suprojektuotas pastatas išsiskiria savo griežtomis geometrinėmis formomis ir viršuje spindinčiu „auksiniu kopūstu“ – ažūriniu kupolu, sudarytu iš tūkstančių paauksuotų lauro lapų, simbolizuojančių pergalę ir atgimimą. Virš įėjimo puikuojasi garsusis judėjimo šūkis: „Kiekvienam laikui – jo meną, menui – jo laisvę“ (Der Zeit ihre Kunst, der Kunst ihre Freiheit). Tuo tarpu Urania pastatytas 1910 m. architekto Maxo Fabiani (Otto Wagnerio mokinio) prie pat Dunojaus kanalo. Šis daugiafunkcis pastatas iškilo kaip liaudies švietimo įstaiga ir observatorija, kurios kupolas su teleskopu iki šiol dominuoja upės pakrantės panoramoje. Architektūriškai čia gal labiau art deco modernizmas, bet vis tiek vertas specialaus atėjimo.
Rugpjūčio 16 d.
Šeštadienis Vienoje – kultūrai, menui ir kūrybai. O šito šiai Austrijos sostinei tikrai galima pavydėti. Beeidami link numatytų muziejų aptinkame tikrą retenybę – „Voice-O-Graph“ tipo būdelę. Tai – „vinilo būdelė“ kuri yra ne tik eksponatas, bet ir veikianti pramoga – įeini į vidų, apie 2 minutes laiko sudainuoji dainą ar pasakai tekstą ir leidi garsus, o aparatas tiesiogiai išraižo garsą į nedidelę 6 colių vinilinę plokštelę. Kodėl nepasinaudojom šia proga, negaliu paaiškinti…
Čia pat aplankome dar kelias parodas – „REMIX. From Gerhard Richter to Katharina Grosse“ – didelė paroda, skirta vokiečių tapybai ir skulptūrai nuo 1960-ųjų iki šių dienų. Joje pristatomi 24 menininkai, tarp kurių žvaigždės Gerhard Richter, Joseph Beuys ir Isa Genzken. Šalia kita, moterų menininkių kūriniai – 2025 metai šiame muziejuje paskelbti moterų kūrybos metais, tad rugpjūčio mėnesį rodomos kelios asmeninės parodos. Tarp jų – šviesos meno meistrės Brigitte Kowanz bei fotografės Jitka Hanzlov ekspozicijos.
Svarbu paminėti, kad pagrindiniame „Albertina“ pastate buvo pristatyta ir netikėta lietuvės meniniinkės Alwy skulptūrų ekspozicija iš ciklo „Artists on the Move“, interpretuojanti antikinių moterų skulptūrų temą.
Antrame aukšte įspūdinga Ibrahim Mahama instaliacija „Zilijifa“, sukurta iš tikro garvežio ir nerealaus kiekio bliūdų. Mums nežinomas Ganos menininkas garsėja instaliacijomis iš panaudotų medžiagų, o „Zilijifa“ – vienas iš daugelio, tyrinėja globalią prekybą, migraciją ir atmintį. Pagrindinis akcentas – moterys, jų kūnai ir tūkstančiai senų, lopytų bliūdų, kurie Ganoje naudojami produkltams transportuoti.
Šiame muziejuje vėl sutinku Alwy, tik šįkart menotyrininkės ir kritikės vaidmenyje :]
Nusprendžiame apsilankyti jaukiame knygynėlyje Austrijos nacionalinėje bibliotekoje (Österreichische Nationalbibliothek) ir įsigyti keletą antikvarinių knygučių. Deja, kasa nedirba, tad tik pasižvalgom. Puošnioji salė (Prunksaal) Austrijos nacionalinėje bibliotekoje yra ne tiek viena gražiausių istorinių bibliotekų pasaulyje, kiek labiausiai barokinė :] Pastatyta XVIII a. pirmoje pusėje imperatoriškoji biblioteka yra beveik 80 metrų ilgio ir 20 metrų aukščio, padalinta į „Karo“ ir „Taikos“ erdves, papuošta freskomis ir optinėmis apgaulėmis. Čia saugoma apie 200 000 knygų, išleistų tarp 1501 ir 1850 metų. Salėje stovi du milžiniški, daugiau nei vieno metro skersmens barokiniai Vincenzo Coronelli gaubliai – vienas vaizduoja žemę, kitas – dangaus skliautą. Deja, jų irgi nepardavė dėl techninių problemų.
Nupėdinome iki Flakturm Esterhazy – vieno iš šešių Vienoje išlikusių nacių priešlėktuvinės gynybos bokštų, pastatyto 1944 m.. Šiandien šis 47 metrų aukščio betoninis statinis yra viena populiariausių Vienos lankytinų vietų, nes jame veikia akvariumas ir terariumas, užimantis 11 aukštų, ant sienos įrengta kopinėjimo siena [700 m² ploto laipiojimo siena] ir apžvalgos aikštelė. Randame šalia restoraną, kur nusėdame pavalgyti.
Rugpjūčio 17 d.
Šiandien yra tikslas patraukti į Alpes, bet prieš tai dar keletas kultūringų vizitų. Pirmiausiai į kariniame miestelyje įsitaisiusį Foto Arsenal Wien. Čia aptinkame vadovėlinę klasiką:
Christine de Grancy parodą „Above the World, Beyond the Ages“, kur jos kelionių darbai, sukurti per kelis dešimtmečius įvairiuose kultūriniuose kontekstuose.
Ir Henri Cartier-Bresson „Watch! Watch! Watch!“ – didelė retrospektyva, skirta vienam įtakingiausių XX a. fotografų ir „Magnum“ įkūrėjų. Parodoje eksponuota apie 240 darbų, apimančių jo ankstyvąją kūrybą ir gatvės fotografiją.
„Belvedere 21“ atrandame “Wotruba” ir parodą, skirtą vienam svarbiausių XX a. austrų skulptorių Fritzui Wotrubai ir jo vaidmeniui tarptautinėje meno scenoje po 1945 metų. Ekspozicija sufokusuota ne tik į paties Wotrubos kūrybą, bet ir į jo ryšius su tokiais pasaulinio garso menininkais kaip Alberto Giacometti, Henry Moore ar Pablo Picasso. Parodoje tyrinėjama, kaip Wotruba padėjo vėl integruoti Austrijos meną į tarptautinį kontekstą po II pasaulinio karo izoliacijos.
Antrame aukšte – personalinė austrų menininkės Maria Hahnenkamp paroda, kurioje dominuoja konceptualus požiūris į kūną ir jo reprezentaciją. Kūryba pasižymi minimalizmu ir griežta estetika, naudojant fotografiją, vaizdo meną ir instaliacijas. Parodoje gausu perforuotų (išpjaustytų) popieriaus darbų ir didelio formato fotografijų, kurios iš pirmo žvilgsnio atrodo tuščios ar abstrakčios, tačiau įsižiūrėjus atskleidžia gilius ar ornamentus.
-
- refocus_ok
Lengvai pavargome, maloniai pasivaikščiojome, puikiai prasivėdinome galvas, plaučius ir sielas. Grįžome, radome vietinę kavinukę, ramiai pavalgėme ir ėjome mėgautis mūsų viešbučio baseinu ir vyneliu….
Rugpjūčio 19 d.
Sunku, gaila, bet iš ryto paliekame šį nuostabų kaimuką ir patraukiame iki Graco. Nors čia buvau tik kartą, bet jaučiuosi jį pažįstantis kaip nuluptą. Vedu ir pasakoju Alwydai “Štai čia veikianti bažnyčia, kuri kartu ir šiuolaikinio meno galerija” ir įvedu į Pfarrkirche Sankt Andrä.
“O čia”, sakau, “Graco gyventojus papiktinęs, bet vėliau miesto simboliu tapęs Kunsthaus”. Meno centre dvi parodos. Visai įdomi ir vietomis užkabinanti, su lietuvišku prieskoniu “Freeing the Voices”. Joje nagrinėjama balso, kaip pagrindinio įrankio siekiant emancipacijos ir pasipriešinimo, svarba šiuolaikiniame pasaulyje.
Ir antra paroda – retrospektyva “Milica Tomić. On Love Afterwards”.
Pastaroji paroda neužkabino ir nesudomino, tad ėjom tiesiog pajusti miesto ir pagaudyti liūtų Alwydos kolekcijai. O Gracas jaukus, dailus ir vertas paslampinėjimo. Tad darėm tai lėtai, pakol neatėjo laikas traukt link stoties…
O Graco traukinių nusipirkom traukinio bilietus ir nujudėjom iki pat oro uosto. Buvo puikus savaitgalis, nuostabus medus ir fantastiška keliauninkė-porininkė.
What do you think?