Hanza industriniais keliais [nr 451]

By skrandis, 2025/07/26

Pernai metų vizitas į Lenkiją link Vroclavo ir tolyn iki Čekijos, paskatino pagalvoti apie didesnį Lenkijos aplankymą. Susimetėme su Tomu ir Rūta, susidėliojome planą ir nusprendėme pakeliauti ne tik po Lenkiją, bet ir po Vokietiją – pradėti keltu nuo Klaipėdos iki Kylio ir tada Hanza miestais ir Baltijos krantais traukti namo, sustojant ir kasmetiniame Kapčiamiestyje.

Liepos 18-19 d.
Atvykstame iki Klaipėdos. Ties rikiuote į keltą sutinkame ir savo pakeleivius Tomą, Rūtą ir Mildą. Keltas vaikams patinka, plaukimas neprailgsta. Nėra nobilaus ryšio, nėra daug išmaniųjų technologijų, vyksta pokalbiai, lėti vynelio ir alelio vartojimai, grožėjimasis tolybėmis ir lėtu procesu. Geras žingsnis atsijungti nuo darbų ir kasdienybės, atitolti nuo kompiuterio ir monotonijos.

Liepos 20 d.
Vizitus pradedame nuo mažo simpatiško etnografinio kaimelio Gothmund, kuris įsitaisęs prie vandens jungties Trave, vendančios nuo Baltijos jūros iki garsaus Hanza miesto Lubeck. Istorinis, žavus žvejų kaimelis, su jaukia architektūra ir beveik nepaliesta istorine atmosfera. Žvejai šiame kaimelyje pirmą kartą paminėti dar 1502 metais. Pradžioje tai buvo tik laikinos trobelės Liubeko žvejams, grįžtantiems iš Baltijos jūros, tačiau vėliau čia išaugo nuolatinė gyvenvietė. Kaimelis išsiskiria tradiciniais mūriniais namais su nendriniais stogais, kurių daugelis yra saugomi valstybės kaip architektūros paminklai. Ideali vieta poilsiui, kūrybai, jaukiam gyvenimui ar pasivaikščiojimui siaurais takeliais. Deja, priešais kaimą esančiame krante šią idilę netrukus sugriaus verslas – planuojamas didžiulis logistinis pastatas, sukuriantis “tapybišką” vaizdą į… šimtus metrų besitęsiančią sieną.

Nusprendžiame vykti iki Brodtener Winkel parko ir Brodtener Steilufer pakrantės. Sakoma, kad tai yra viena įspūdingiausių Baltijos jūros vietų Vokietijoje. Matyt dėl 4 km ilgio ir iki 20 metrų aukščio stataus šlaito. Šlaitas nuolat kinta, nes kasmet jūra ir vėjas nuolat jį graužia – kasmet krantas atsitraukia apie 50–100 cm. Tikėjomės rasti vietelę maudynėms, bet pasirodė, kad vėjas prie skardžio gerokai vėsesnis nei jautėsi kitur, o ir pats krantas ne taip lengvai pasiekiamas. Reikėjo paeiti apie kilometrą skardžio viršumi, pėsčiųjų ir dviračių taku, kad rasti vietą kur galima pasiekti jūros vandenį. O kai pasiekėme, supratome, kad dėl akmeningo kranto ir vėjuoto oro nelabai didelis tas noras kišti kūną į vandenį. Grįžome iki Hermannshöhe kavinės parkinge paliktų automobilių ir patraukėme į Lubeck.

Vykstame iki Lubeck – istorinio miestas šiaurės Vokietijoje, garsėjančio kaip buvusios galingosios Hanzos sąjungos sostinės ir vadinamos „Hanzos karalienės“. Miestas, įsikūręs upės apsuptoje saloje, įtrauktas į UNESCO ir turi nuostabų viduramžių senamiestį. „Septynių bokštų miesto“ panoramoje dominuoja penkios pagrindinės bažnyčios su septyniais gotikiniais bokštais, raudoni stogai ir gotikiniai raudonų plytų raštai. Miesto gatvėse – jaukūs ir siauri praėjimai ir vidinių kiemelių tinklas, kuriame kadaise gausiai gyveno amatininkai.

Užeiname į Sankt Annen muziejų, kuris įsikūręs buvusiame 1502–1515 m. statytame šv. Onos vienuolyne, kuriame kadaise gyveno pasiturinčių pirklių dukros. Čia saugoma nuostabi ir ypatinga, didžiausia Vokietijoje viduramžių drožinėtų altorių kolekcija (iš viso 28). Šalia sakralinio meno čia veikia ir modernaus meno centras Kunsthalle St. Annen.

Pažintį su miestu tęsiame judėdami link senamiesčio centro, kurio širdyje stūkso Šv. Marijos bažnyčia (Marienkirche) ir rotušė. Marienkirche – aukščiausia pasaulyje [taip skelbiama, netikrinom] plytų gotikos bazilika, kurios skliautai kyla į 38 metrų aukštį. Visai šalia bažnyčios įsikūrusi Liubeko rotušė (Rathaus), laikoma viena seniausių ir gražiausių visoje Vokietijoje. Rotušės fasadas yra unikalių stilių derinys: čia susipina tamsios, blizgios viduramžių plytos, gotikinės arkos ir vėlesnių epochų renesanso detalės. Šiek tiek atitolus nuo šio architektūrinio ansamblio prieiname ir masyvius Holšteino vartus (Holstentor) – XV a. vėlyvosios gotikos kūrinys, saugojęs patekimą į viduramžių Hanzos sostinę. Šie masyvūs, kiek kreivoki bokštai su smailiais stogais yra ne tik Liubeko, bet ir visos galingosios prekybininkų sąjungos galios ženklas.

Tomas su Rūta ir Milda nuo čia patraukia link mašinos, o mes padarome dar mažą pasiklaidžiojimą po gatveles, kiemelius ir miesto pasienius. Užtinkame jaukią aikštę šalia Heiligen-Geist-Hospital [viena seniausių socialinių įstaigų Europoje (įkurta 1286 m.), kurioje iki pat 1960-ųjų vargšai gyveno mažytėse medinėse kabinose] ir pasimėgaujame specialiai sukurtu sodeliu. Dar paslankiojame ir traukiame atgal iki mašinos. Maistas, nakvynė ir rytojaus planai.

Liepos 21 d.
Ratzeburg – gan vaizdingas „miestas-sala“ netoli Lubeck, įsikūręs tarp keturių ežerų [Ratzeburger See, Domsee, Großer ir Kleiner Küchensee ežerai.]. Miestas nedidukas, bet garsėja savo unikalia padėtimi ir didinga plytų gotikos katedra, pradėta statyti apie 1160–1165 m. Neužtrunkame ir traukiame toliau.

Atvykstame iki Mölln. Dar vienas žavingas „miestas-sala“ Šiaurės Vokietijoje pasitinka mus šlapias. Jaukus kvartalas su fachverko stiliaus namais, viduramžių gatvelėmis ir St. Nicolai bažnyčia. keliomis gatvelėmis apeiname visą miestelį. Tuščias, jaukus su faina ir svetinga kavine šalia bažnyčios.

Dienos pabaigai atvykom iki Wismar. Šlapia, lietinga ir sunku rasti, kur pavalgyti. Šiaip ne taip radom restoraną. Po jo dar šike tiek pavaikščiojom ir vakare pasiplanavom tolimesnius rytdienos veiksmus.

Liepos 22 d.
Išvakarėse supratom, kad miestas vertas didesnio dėmesio, tad pirmą dienos pasilikom Wismar’e. Tai vienas geriausiai išlikusių Hanzos uostamiesčių, kurio senamiestis yra įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Miesto istorija paženklinta įdomiu faktu – po Trisdešimties metų karo, Wismar priklausė Švedijos karalystei ir miestas buvo paverstas viena didžiausių tvirtovių Europoje, o galutinai Vokietijos dalimi tapo tik 1903 m., pasibaigus oficialiam 100 metų nuomos laikotarpiui. Šiandien šis miestas žavi turgaus aikštėje esančiu unikaliu renesansiniu vandens paviljono statiniu (Wasserkunst) bei galingomis raudonų plytų gotikos bažnyčiomis.

Laikas gamtiniam objektui. Judame link Lenkijos pusės, bet pakeliui dar ne vienas vokiškas objektas. Šį kartą “vaiduoklių miškas” – Gespensterwald. Mistiška ir fotogeniška vieta ant Baltijos jūros kranto ‘vaiduokliška’ vadinama dėl kiek neįprastos medžių išvaizdos. Per dešimtmečius stiprūs, druskos pilni jūros vėjai ir nuolatinė drėgmė suformavo unikalius medžius (daugiausia ten auga bukai), su ilgais, nuogais ir pilkais kamienais, kurie apatinėje dalyje neturi šakų ir tarsi primena aukštas, grakščias kolonas. O esant rūkui, ar prietemai, tarsi sustingusias šmėklas ar dvasias….

Esant geram orui, būtume sustoję maudytis, bet… sustojame prie Baltijos jūro kranto šalia Ahrenshoop kurorto tik pasivaikščioti. Kurortas – buvęs žvejų kaimas ir viena žymiausių Vokietijos menininkų kolonijų – mūsų nedomina. Mūsų tikslas buvo pasimėgauti Fischland-Darß-Zingst pusiasaliu ir švelniais smėlio paplūdimiais. Deja, vėjas stiprus, šalia vaikšto lietaus debesys, o vanduo neyptingai viliojantis. Visgi prasivėdinam, pasitaškom ir pasigrožim.

Judame toliau. Kelias pajūrinis, kažkiek laukinis, jaukus. Nakvynė Stralsund’e.

Liepos 23 d.
Nakvynė Stralsund’e, bet pirmiausiai mes vykstame aplankyti šalia esančią Rügen salą. Ji – didžiausia ir viena populiariausių Vokietijos salų Baltijos jūroje, garsėjanti balto smėlio paplūdimiais, aukštomis kreidos uolomis ir nostalgiška kurortų architektūra. Sala nuo akmens amžiaus buvo apgyvendinta – čia klestėjo ir danai, ir švedai, ir prūsai, ir galiausiai vokiečiai.

Pirmas sustojimas įvyksta šalia Lietzow miestelio esančiame Hexenwald – raganų miškelyje, kuriame auga Krüppelbuchen [saldžiavaisiai bukai]. Čia bukai auga keistomis formomis, susisukusiais ir pažeme šliaužiančiais kamienais. Kitaip nei Gespensterwald miške, kur medžius formavo vėjas, šių medžių formas nulemia reta genetinė mutacija. Dėl tankių, tarsi skėtis persipynusių šakų ir neįprastų šešėlių miškas atrodo mistiškas ir nesuvokiamas. Nekeista, kad dėl jų keistokos išvaizdos tikėta, kad juose gyvena raganos ar dvasios. Be to, jų mediena beveik netinkama statyboms ar baldams, nes yra per daug kreiva ir šakota, todėl medkirčiai juos palikdavo ramybėje, leisdami šioms medinėms dvasioms išgyventi šimtmečius.

Atvykstame iki Jasmund nacionalinio parko, kuriame frontą laiko baltos kreidos uolos, siekiančios ir 118 metrų aukštį. Paliekame mašinas Sassnitz kurorte ir einame pasivaikščioti po juoda/baltais titnagais nudengtu krantu. Titnago kiekis nerealus, formos neštikėtinos, o nepasiimti ir neįsidėti į kišenę – neįmanoma. O dar tie šviesūs, milžiniškai kreidiniai krantai….

Pajudame link tako medžių viršūnėmis – Baumwipfelpfad im Naturerbe Zentrum Rügen. Įspūdingas medžių lajų takas netoli Prora miestelio. Takas veda į 40 metrų aukščio apžvalgos bokštą, pastatytą aplink seną buką. Iš viršuje esančios platformos atsiveria 360 panorama į salos kraštovaizdį, Jasmund įlanką ir Baltijos jūrą. Tako ilgis apie 1,2 km ir įrengtas taip, kad ir su vaikų vežimėliais ar judėjimo negalią turintis asmuo galėtų pasiekti pačią viršūnę.

Nuo bokšto pasimato Prora miestelis ir vienas įdomiausių architektūrinių objektų Koloss von Rügen. Vienas didžiausių ir kontroversiškiausių nacių architektūros palikimų pasaulyje. Šis milžiniškas pastatų kompleksas buvo statomas 1936–1939 m. pagal Adolfo Hitlerio nurodymą. Kompleksas buvo nacių organizacijos „Kraft durch Freude“ (KdF – „Galia per džiaugsmą“) projektas. Tikslas buvo sukurti masinio poilsio kurortą, kuriame vienu metu galėtų atostogauti 20 000 darbininkų. Buvo manoma, kad pailsėję ir ideologiškai apdoroti darbininkai bus produktyvesni ir ištikimesni režimui.

Aštuoni identiški šešių aukštų blokai siekia net 4,5 kilometro palei patį jūros krantą. Visi 10 000 kambarių buvo identiški (5×2,5 m), su vaizdu į jūrą. Sanitariniai mazgai ir laiptinės buvo įrengti pastatų pusėje, žvelgiančioje į sausumą. Tuo metu tai buvo itin modernus projektas su centrinio šildymo sistemomis ir didžiulėmis bendromis erdvėmis šventėms. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, statybos sustojo, o kompleksas taip ir nebuvo panaudotas pagal paskirtį. Rytų Vokietijos (VDR) laikais čia buvo įkurta viena slapčiausių ir didžiausių karinių bazių šalyje, tačiau po Vokietijos suvienijimo 1990 m. milžiniškas kompleksas tapo „miestu vaiduokliu“, o jo išlaikymas kėlė didelių diskusijų. Po ilgų diskusijų dėl pastatų ateities (griauti ar palikti), kompleksas buvo parduotas privatiems investuotojams. Ir šiandien Prora išgyvena renesansą – čia gausiai sutvarkyti ištisi korpusai, parduoti apartamentai, veikia viešbučiai ir kavinės. Viename iš blokų veikia vieni didžiausių ir moderniausių jaunimo nakvynės namų Vokietijoje. Nesutvarkytoje dalyje veikia Proros dokumentacijos centras, pasakojantis apie komplekso statybas ir nacių propagandą, taip pat technikos bei retro automobilių muziejus.

Sotūs ir pavalgę picas Prora miestelyje, patraukiame link Sellin. Šis kurortas yra vienas prabangiausių Rugen saloje, bet pagrindinis akcentas kurį mes norime aplankyti – tiltas į jūrą Seebrücke. Teigiama, kad tai dažniausiai fotografuojamas objektas visoje saloje. 394 metrų ilgio tiltas su įspūdingu restorano pastatu ant vandens buvo atstatytas pagal 1906 m. Čia veikia ir unikali atrakcija [mes nespėjom išbandyti] – nardymo gondola (Tauchgondel), kapsulė, kuri lankytojus nuleidžia 4 metrus po vandeniu.

Tiltas turistų lankoma vieta nuo pat jo pastatymo 1906 metais. Tačiau daug metų kentėjo tiek nuo ledo, tiek nuo gaisro, kol 1998 m. buvo visiškai nugriautas ir per metus atstatytas. Nardymo gondola buvo pridėta tik 2008 m.

Liepos 24 d.
Stralsund – dar vienas Hanza sąjungos „perlas“, dažnai vadinamas „Vartais į Riugeno salą“. Jo senamiestis, kaip ir Wismar, yra įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą dėl puikiai išlikusios viduramžių dvasios ir unikalios raudonų plytų gotikos. Įkurtas 1234 m., Stralsund greitai tapo vienu įtakingiausių miestų Baltijos jūros regione, o 1370 m. čia pasirašyta garsioji Stralsund taikos sutartis užtikrino Hanza sąjungos dominavimą prekyboje.

Pasigrožime Stralsund’u ir judame link kitos, mūsų šeimai įdomios vietos – Peenemunde pusiasalio. Tomas su šeima patraukia į paplūdimį.

Peenemünde, esantis Usedomo salos šiaurėje, yra viena istoriškai reikšmingiausių ir kartu tamsiausių vietų Europoje. Tai moderniosios raketų technikos gimtinė, kurioje nacių režimas sukūrė pirmąsias pasaulyje veikiančias skystojo kuro raketas. 1936–1945 m. čia veikė slapčiausia nacių tyrimų laboratorija, vadovaujama Wernherio von Brauno. Čia buvo sukurta ir išbandyta V-2 raketa – pirmasis žmogaus sukurtas objektas, pasiekęs kosminę erdvę. Raketų gamybai buvo naudojamas koncentracijos stovyklų kalinių ir karo belaisvių priverstinis darbas ypatingai sunkiomis sąlygomis. Po karo Peenemünde technologija tapo pagrindu tiek JAV, tiek SSRS kosmoso tyrimams. Šiuo metu pusiasalis yra didžiulis muziejų ir istorinių monumentų kompleksas:
čia veikia istorinis-techninis muziejus (HTM), įsikūręs buvusioje elektrinėje, didžiausias pasaulyje sovietinis povandeninis laivas-muziejus U-461, muziejinis laivas „Hans Beimler“ [DDR laivyno raketinis laivas], Interaktyvus mokslo centras ir visa kita gausybė karinių objektų – raketų paleidimo aikštelių ir bunkerių griuvėsių ir tt.

Vos už kelių kilometrų prasilenkiame su Rimdeikų šeima. Jie išvyksta nuo maudynių, mes – atvykstam. Reikia ir mums įšokti į vandenį ir pagaliau patikrinti, kuo skiriasi Baltijos jūra nuo vokiečių ir mūsų pusės.

Laikas patraukti link Lenkijos ir vieno keisčiausio pavadinimo miesto Szczecin. Čia papietaujame, pernakvojame ir skiriame kitos dienos pusdienį.

Liepos 25 d.
Szczecin – toks mažiau vakarietiškas Lenkijos uostamiestis, gal net per daug primenantis Rytų miestus [matyt, kad dėl sovietinių blokinių daugiabučių]. Miestas savo šaknis kildina iš VIII a. slavų tvirtovės, tačiau tikrąjį klestėjimą pasiekė XII–XVII a., kai tapo Hanzos sąjungos nariu. Kaip ir dauguma nesenai lankytų miestų, šis lenkų miestas ilgiau nei šimtmetį priklausė Švedijos karalystei, o 1720 m. tapo Prūsijos dalimi ir vėliau išaugo į pagrindinį Berlyno jūrų uostą, garsėjantį moderniu, Paryžiaus stiliaus žvaigždišku gatvių planavimu. Po Antrojo pasaulinio karo, 1945 m., Ščecinas buvo perduotas Lenkijai. Apžiūrėti čia verta Zamek Książąt Pomorskich [gotikinio stiliaus kompleksą] , Wały Chrobrego [500 m ilgio terasinę krantinę] ir modernią Szczecin filharmoniją, primenančią ledo lytį ir pirmąjį prancūzišką Kauno arenos projektą.

Vykstame į Danzig’ą/Gdansk. Tomas su Rūta ir Milda nusprendžia eiti link jūros, pailsėti, o mes nuvykstam iki Gdansko centro. Susidaryti pirmą įspūdį, pajusti mastelį ir skaniai pavalgyti sušių.

Liepos 26 d.
Gdansk (Danzig) – mano svajonių sąrašė buvo jau senai, nuo tų laikų, kai Alwyda su Doniu koncertavo šiame mieste su Alexandreia programa, o jiems kompaniją palaikė Edas. Tąkart jie atsivežė puikius įspūdžius ir vaizdus, tad labai knbietėjo šį miestą pamatyti ir man. Ir išties, Gdansk – vienas įspūdingiausių miestų Europoje. Neveltui dėl šio miesto daugiau nei tūkstantį metų vyko ginčas tarp Lenkijos ir Vokietijos ordino, vėliau Prūsijos. Miestas savo aukso amžių išgyveno XVI–XVII a. kai tapo turtingiausiu Hanzos sąjungos uostu. Po Pirmojo pasaulinio karo jis turėjo unikalu Laisvojo Gdansko miesto (Freie Stadt Danzig) statusą, o 1939 m. rugsėjo 1 d. būtent čia, Vesterplatėje, prasidėjo Antrasis pasaulinis karas. Galutinai Lenkijai atitekęs po 1945 m., miestas tapo simboline vieta, kurioje gimė „Solidarność“ judėjimas, nulėmęs komunizmo žlugimą Vidurio Europoje.

O pamatyti čia yra gausybė visko – nuo nuostabių gatvių, vedančių iki aikštės Długi Targ, nuo spalvingų pirklių namų iki Šv. Mergelės Marijos bazilikos, nuo Gdansko garsiojo krano (Żuraw) iki Europos solidarumo centro.

Neaplankyti Europos solidarumo centro [Europejskie Centrum Solidarności – ECS], lenkiško Sąjūdžio, būtų buvus nuodėmė. Be to, čia ne tik muziejus, bet ir gyvas [dėl vykstančių veiklų] paminklas taikiam pasipriešinimui, pakeitusiam Europos istoriją. Jis įsikūręs simbolinėje vietoje – visai šalia Gdansko laivų statyklos vartų, kur 1980 m. gimė Lecho Valensos vadovaujamas „Solidarnošč“ judėjimas. Įspūdį daro ir pastatas, savo forma ir ruda spalva primenantis milžinišką, rūdijantį laivą. Viduje fantastiška paroda apie Lenkijos kelią į laisvę, kovą prieš komunistinį režimą ir „geležinės uždangos“ griuvimą. Ant pastato stogo – apžvalgos aikštelė, iš kurios atsiveria pramoninė laivų statyklos panorama su uosto kranais ir Gdansko senamiesčio bokštais. Viduje – erdvi, šviesi zona su gyvais augalais skirta poilsiui, diskusijoms ir susitikimams.

Nueiname visi kartu pavalgyti netoliese esančiame food hall’e Montownia. Po to dar kažkiek paeiname ir vėl išsiskiriame – Tomas su šeima patraukia į apartamentus, mes dar pasitriname po uosto teritoriją. Kur visai netikėtai aptinkame apžvalgos bokštą nuo krano Žuraw M3. Nuostabi kelionės pabaiga, prieš užbaigiant šį turą po Hanza miestus. Beveik pabaiga, nes dar buvo pažadėtas merginoms iš visur matomas apžvalgos ratas…