Nauja karjera Akmenėje

By skrandis, 2025/07/14

Karjerai Akmenės regione – senokas Alwydos turistinis taikinys, kuriam atsispirti negalėjau ir aš. Todėl teliko rasti tinkamą savaitgalį, nusipirkti ekskursijų bilietus ir atvykti.

Liepos 12 d. – startuojame ir didžiąją kelionės dalį miname be sustojimų. Sustojame jau netoli Mūšos Tyrelio pažintinio tako, užtikę nuostabiai melsvus rugiagėlių laukus. Nepasigrožėti neįmanoma, nepadaryti nuotraukų būtų griežtai niekinga. Tad išlipame ir mėgaujamės.

Mūšos tyrelio pažintinis takas – fantastiška vieta pasimėgauti pelkių grožiu ir ilgiausiu Lietuvoje lentų taku. 2015 metais atidarytas ir vėliau prailgintas maršrutas šiandien siekia beveik 6 kilometrus ir vingiuoja per Mūšos tyrelio telmologinį draustinį, saugomą kaip „Natura 2000“ teritoriją. Miknaičių ežeras, aukštapelkės augalija ir gyvūnija, legendinis Tyrelio akmuo su dubenėliais ir nuostabus oras – totalus kaifas ir smagumas. Dairytis, mėgautis, fotografuoti ir vėl mėgautis.

30 km ir mes įsitaisome apartamentuose Naujojoje Akmenėje, kur ir praleidžiam vakarą. Naujoji Akmenė yra vienas jauniausių Lietuvos miestų, kurio kūrimasis glaudžiai susijęs su kalkakmenio klodais ir cemento pramone. Miestas pradėjo augti po Antrojo pasaulinio karo (1947 m.), kai Karpėnų kaimo apylinkėse buvo pradėtos cemento gamyklos statybos. 1952 m. gyvenvietė oficialiai pavadinta Naująja Akmene.

Liepos 13 d. vykstame į susitikimo vietą Papilėje. Pir mūsų prisijungia ir Goda su Vakariu. Čia suvažiuoja visa gausybė turistų iš visos Lietuvos. Ekskursija vyksta mašinomis, vadovaujant puikiam vietos gidui. Pirmiausiai papasakojama apie miestelį Papilė – vieną seniausių ir vaizdingiausių Akmenės rajono miestelių, įsikūrusį prie Ventos upės vingių. Miestelis garsėja turtinga istorija ir skaudžiais likimais. Rašytiniuose šaltiniuose Papilė pirmą kartą paminėta 1253 m. (Livonijos ordino aktuose). Čia stūkso du piliakalniai, liudijantys apie čia gyvenusias kuršių ar žiemgalių gentis ir jų gynybines kovas. XIV–XVIII a. Papilė priklausė Žemaičių vyskupams, 1702 m. miesteliui buvo suteikta turgų privilegija, o 1739 m. pastatyta medinė bažnyčia. XIX a. viduryje Papilė tapo svarbiu kultūros židiniu. Čia paskutinius gyvenimo metus praleido ir 1864 m. mirė pirmasis Lietuvos istorikas, rašęs lietuviškai – Simonas Daukantas. Jis palaidotas ant pirmojo piliakalnio. 1871 m. pro Papilę nutiesus Liepojos–Romnų geležinkelį, miestelis pradėjo sparčiai augti kaip prekybos, kultūros centras. Deja, Antrojo pasaulinio karo metais miestelis skaudžiai nukentėjo ir buvo sunaikinta didžiulė vietos žydų bendruomenė.

Nuo Papilės judame netoli – link Jurakalnio apžvalgos bokšto. Nuo 15 metrų aukščio bokšto atsiveria daili panorama į Ventos slėnį ir Papilės apylinkes.

Nuo čia vykstame iki Augustaičių malūno. Augustaičių vandens malūnas yra vienas įspūdingiausių ir geriausiai išlikusių technikos paveldo objektų Akmenės rajone, stūksantis ant Ventos kranto. Nors malūnas šioje vietoje veikė dar nuo XIX a. pabaigos, dabartinis trijų aukštų raudonų plytų mūras iškilo 1932 metais, po to, kai senasis medinis pastatas sudegė. Iki Antrojo pasaulinio karo jis priklausė verslininkui Ševeliui Vilkui, kuris čia įrengė tuo metu itin modernią įrangą: malūną suko ne tik Ventos srovė per vandens turbiną, bet ir dyzelinis variklis, leidęs dirbti per vasaros sausras ar žiemos speigus. Maloniai stebina tai, kad malūne vis dar išlikusi autentiška technologinė įranga – girnos, kruopų šatravimo mašina, keltas kroviniams bei piklius, o gyvenamajame priestate – ypatingai kinematografiškas interjero dizainas.

Kitas sustojimas – Šaltiškių molio karjeras, dažnai vadinamas „Lietuvos Marsu“. Viena unikaliausių ir vizualiai įspūdingiausių vietų visoje šalyje, kurią aplankyti be leidimų draudžiama [nors manau, kad fiziškai įmanoma].. Šis industrinis-gamtinis-istorinis objektas stebina ryškiai raudonos spalvos žeme, kuri, pasak protingų žmonių, susiformavo prieš maždaug 250 milijonų metų. Sako, kad tuo metu čia vyravo karštas dykumų klimatas, o uolienose esantys mineralai oksidavosi, suteikdami moliui specifinį raudoną atspalvį, kuris šiandien, veikiant erozijai, sukuria Marso paviršių primenančius kanjonus ir gilius griovius. Net ir savaitgalį karjeras buvo darbingas, bet pasivaikščioti ir iš arti pamatyti milžiniškus besidarbuojančius ekskavatorius buvo galima.

Menčių klinčių karjeras – gerokai kitoks. Nesame buvę, bet labai primena Amerikos didžiuosius kanjonus :] Šiame objekte klintys skirtos kalkių gamybai ir cukraus, pramonei pradėtos kasti dar 1932 metais, o šie ilgai vykstantys procesai suformavo unikalų, gal kiek postapokaliptinį kraštovaizdį. Geologiniu požiūriu ši vieta yra tikras lobynas, nes besidriekiantys kalkakmenio klodai mena juros periodo erą. Karjere lankytojai bei mokslininkai kartais randa autentiškų fosilijų ar kalcito kristalų, o aplinka gausiai apaugusi specifine augalija, pvz baltažiedžiais barkūnais [raminanti ir kraujotaką palaikanti žolelė :) ]. Kaip ir pirmose karjerose, taip ir čia – patekti į objektą be leidimo negalima, tad pasidairyti po šį objektą, pačiupinėti milžinišką sunkiasvorę techniką – vienas malonumas. Beje, gidas pasakojo, kad nedaug trūko, jog karjeras būtų uždarytas. Išgelbėjo jauni mokslininkai ir verslininkai, radę naują būdą panaudoti iškasenas.

Čia mūsų keliai su Goda ir Vakariu išsiskyrė. Tuo tarpu mes nuvykome iki Žagarės. Pasidairyti, pasigrožėti ri pavalgyti. Žagarės istorija spalvinga, prasidėjusi dar gilioje senovėje, kai šiose vietose kūrėsi karingos žiemgalių gentys. Pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose Žagarė paminėta 1253 m. Livonijos ordino aktuose kaip svarbus gynybinis punktas kovoje su kalavijuočiais. Miesto raida buvo unikali tuo, kad ilgą laiką egzistavo dvi atskiros gyvenvietės – Senoji ir Naujoji Žagarė, kurias skyrė upė ir skirtingi savininkai: viena dalis priklausė Žemaičių vyskupams, o kita – galingiems didikams Syrevičiams, vėliau Umiastovskiams.
Didžiausią pakilimą miestas išgyveno XVIII–XIX a., kai Žagarė tapo svarbiu prekybos ir amatų centru, garsėjusiu savo turgumis bei arklių mugėmis, į kurias suvažiuodavo pirkliai net iš tolimiausių Europos kampelių. 1795 m. Rusijos imperatorė Jekaterina II Žagarės dvarą padovanojo savo favoritui Platonui Zubovui, tačiau tikrasis dvaro suklestėjimas prasidėjo vėliau, kai valdą perėmė grafai Naryškinai. Jie čia sukūrė prabangią rezidenciją su didingu angliško stiliaus parku, moderniu žirgynu ir puošniais rūmais, kurie iki šių dienų išliko vienu didžiausių dvaro ansamblių Lietuvoje. Tuo pat metu mieste klestėjo gausi žydų bendruomenė, palikusi ryškų pėdsaką vietos architektūroje ir prekybos tradicijose. Ir vėl, deja, II pas, karo metu miestas žiauriai nustekentas ir praradęs visą žydų bendruomenę. Kurios trūkumas jaučiamas iki šiol.

Liepos 14 d. traukiam link namų. Pakeliui sustojame Alkiškių kapinaitėse. Čia atvykusius ir nugulusius pasitinka tvarkinga aplinka, seni kryžiai ir paminklai, kurie liudija apie skirtingas kultūras, tautas ir likimus.

Dar vienas sustojimas – prie Viekšnių bažnyčios. Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia – mūrinis, istorizmo stiliaus pastatas su klasicizmo elementais buvo baigtas statyti 1854 metais, pakeitęs anksčiau čia stovėjusią medinę šventovę.

Pakeliui -ramunėlių, rugiagėlių ir aguonų laukai. Liepos laukai – atvirutiniai. Nefotografuoti nesigauna, tad sustojame ir darome fotosesiją.

Paskutinis sustojimas prie Viekšnių bezdžionių tilto ir malūno. Viekšnių malūnas ir netoliese esantis bezdžionių tiltas sudaro vieną žaviausių šio miestelio kampelių. Ant Ventos kranto stovintis raudonų plytų Viekšnių vandens malūnas, iškilęs 1897 metais, yra unikalus technikos paminklas, kuriame iki šiol išlikusi autentiška įranga: turbinos, girnos bei piklius, o jo istorija mena laikus, kai čia buvo ne tik malami grūdai, bet ir gaminama elektra visam miesteliui. Vos už kelių žingsnių nuo malūno per sraunią Ventos upę nusidriekęs siūbuojantis bezdžionių tiltas yra viena mėgstamiausių lankytojų vietų, suteikianti pasivaikščiojimui azarto, smagumo ir kartu leidžianti pasigrožėti atsiveriančia upės panorama bei senojo malūnopastatu.