Alzasas su Tomo kompanija [nr 61]
Tuo metu, kai klastingoje ąžuolyno futbolo pievoje kovėsi prancūzai ir lietuviai, mes bandėm jiems įspirt į užpakalį iš nugaros t.y. puolėm jų Alzaso miestus ir miestukus, pilis ir vyno kelius…
2009.03.28. Pirmiausia okupavome ant Vogėzų kalnų esančią Haut-Koenigsbourg pilį, kurios pamatai padėti buvo jau XII amžiuje. Per tą laiką pilis griuvo, buvo pastatyta, vėl griuvo ir pagaliau kažkaip kažkada vėl pastatyta iki tokio vaizdo, kokį mes ir pamatėm.
Pasidarbavę pilyje, griebėm miestą su 48 vienodo dydžio kvartalais, kuris pasislėpęs Vauban’o sukurtame inžinerijos šedevre – aštuonkampiame forte Neuf-Brisach. Fortas ir sistema darė nemažą įspūdį, tačiau pats miestas strigęs laike ir neypatingas vaizduose. Šiek tiek nuvylė.
Po niūraus forto apsilankėme vynuogynų apsuptame, fachverkiniame, sename mieste vardu Ribeauville. Labai simpatiškas, labai viduramžiškas ir labai mielas miestukas, pilnas prancūziško vietinio vyno, alaus ir turistams skirtų daikčiukų. Ankstyvas pavasaris – puikiausias metas lankytis šiame miestelyje, nes pavyksta išvengti turistų srauto, kuris vasarą čia tikrai turi būti milžiniškas.
Po šio miestuko apsilankėme kitame gynybiniame prancūzų žaisliniame mieste – Riquewihr. Už sienos pasislėpęs miestukas jau buvo mudviejų aplankytas dar prieš Kalėdas, kai viskas jame buvo nupuošta žaislais, šventiniais simboliais ir kabančiais kalėdiniais seniais. Šį kartą ramus ir šiek tiek melancholiškas miestukas pasirodė daug malonesnis ir daug įdomesnis nei aną kartą.
Kaip ir Colmar, vienas didžiausių miestų šiame regione. Prieš Kalėdas pasipuošęs ir persipuošęs miestas buvo perkrautas žmonėmis ir kičiniais papuošalais, šįkart buvo ramus ir susitelkęs prie televizorių, kur lietuviai bandė įspirt prancūzams (ne į šikną)…
2009.03.29. Antra diena Prancūzijoje iš pat ryto pasirodė daug mielesnė – saulė ir šiluma pasitiko išėjus vos pro hostelio duris. Jaukus viduramžių Eguisheimo miestukas su trim gatvių žiedais, kreivais bei pasvirusiais fachverkiniais namais ir su keista pilimi buvo turbūt pats mieliausias iš mažųjų miestų, kuriuos šioje kelionėje aplankėme. Atsidarius nupirktą vyno butelį turbūt ten ir liktume… ilgam… :]
Kitas objektas – vadovėlinis architektūros pavyzdys, tikras betono šedevras – Ronchamp’o Notre-Dame-du-Haut koplyčia. Tai pamatyti buvo verta. Labai džiugu, kad pavyko atmintį užpildyti realiu vaizdu, o ne tik per architektūros istorijos paskaitas parodytu paveiksliuku. Koplyčia, beje, nors ir pastatyta gan senokai (1955), tačiau ir iš išorės, ir viduj iki šiol galima rasti modernumo dvasią ir tikėjimo paprastumą. Super.
Toliau vykome į Langres, ant kalvos įsitaisiusio miesto, pasislėpusio už aplink miestą apjuosiančios sienos. Ir nors miestas jau nebe toks dailus ir nebe toks “išlaižytas”, akivaizdu, kad kažkada buvo turtingas ir svarbus. Deja, atėjo krizėpizė…
Paskutinis šio prancūziško savaitgalio taškas – Chaumont miestas su labai įspūdinga bazilika, renesanso stiliaus namais ir su beveik išlikusia pilimi.
Štai taip aš, Alwyda ir Tomas Pub’as aplėkėme Prancūzijos Alzasą, į kurį dar grįšime ne kartą…
What do you think?