Pasisukiojimai aplink Lille miestą [nr 317]
Κai Liuksemburge vizituoja [Skr mama] Ina ir nusimato ilgas savaitgalis, nevažiuoti kažkur toliau nuo Liuksemburgo būtų didelė nuodėmė. Kad išvengtume keliautojų pragaro su amžinuoju lietumi ir nuolat prieš nosį užrakintais turistinių objektų vartais ir durimis, mes tos nuodėmės nusprendėm nedaryti ir patraukėme link miesto, kuris lietuviškai skamba gan nesmagiai – link Kalė [pranc. Calais].
17.05.25
Pirmos dienos kelionė turėjo pasibaigti pasivaikščiojimu mieste Lille, o iki jo gan nemažas kilometrų skaičius, tad pakeliui sustojome vos vienoje vietoje – Belgijos vienuolyne Abbaye d’Aulne. Atvykome pačiu laiku ir į vienuolyną patekome pirmieji. Dalyje vienuolyno dabar yra slaugos namai, o kadaise… 657 metais vienuolyną įsteigė benediktinas vienuolis Landelin iš Crespin’o. 1147 metais vienuolynas atiteko cistersams. O 1794 m. “kultūringieji” prancūzai pasinaudojo Revoliucija ir vienuolyną gerokai sugriovė. Beveik toks jis ir liko iki paskutinio vienuolio pasimirimo 1859 m…
Beje, visai nekeista, kad nors ir iš vienuolyno liko griuvėsiai, juose vis tiek dirba alaus darykla. Ir kazbeko, mes to alaus paskanavom.
Dar šiek tiek kilometrų ir pasiekiame Prancūzijos miestą Lille. Miestas su 200 tūkst. gyventojų tėra vos 10-as Prancūzijoje, tačiau kartu su priemiesčiais gyventojų skaičius pasiekia 1,9 milijono gyventojų ir miestas tampa 4-u pagal dydį. Beje, mieste daugiau nei 36 proc. gyventojų yra jaunesni nei 25 metų, tad mieste tikrai nesunku pajusti jaunatvišką bruzdesį ir siautulį.
Nors miestas turtingas istorijos ir kultūros, nors 2004 metais buvo Europos kultūros sostine, nors tikrai buvo smagu ir faina vaikščioti po miestą, jame nepasijautė didesnės meno ir kūrybos įtakos. Be abejo, gatvės jaukios ir simpatiškos, muziejų esti daug, o architektūra tikrai graži, įvairi ir įdomi, tačiau miesto atmosfera buvo tiesiog tradiciška ir paprasta. Nieko tokio netikėtai “daugiau ar labiau”. Na gal tik bukinistų erdvė La Vieille Bourse pastato kiemelyje (1653 m.) sukūrė netikėtumo įspūdį.
17.05.26
Ryte pajudame link įspūdingo ir masyvaus Eperlecques bunkerio. Didžiausias Prancūzijoje bunkeris, įsitaisęs paprastame miške, pasakoja II-ojo pasaulinio karo istorijas apie slaptas V2 ir V1 technologijas. Bunkeris, pradėtas statyti 1943 m. kovą, taip ir liko iki galo nepabaigtas ir nepanaudotas. Britų žvalgybai padarius nuotraukų, jau 1943 m. rugpjūtį pirmą kartą apibombarduotas [per metus įvykdyti 25 bandymai išsprogdinti Eperlecques vietovę] bunkeris išliko menkai pažeistas, o tai tik dar labiau įkvėpė vokiečius tęsti V2 raketų paleidimo bunkerio, kuriame veiktų raketų statybos gamykla ir visa raketoms būtina skystojo deguonies gaminimo įranga, statybas. Ir išties 1943 m. lapkritį padaryti inžineriniai pakeitimai leido pastatyti pirmąją ir nesusprogdinamąją bunkerio dalį. Jo aukštis siekė 22 metrus, o viduje galėjo drąsiai tilpti ne tik visa būtina įranga, pagamintos raketos, bet ir nuo atakų slėptis visi darbuotojai ir kariai. Ir nors bunkeris atlaikė visas britų ir sąjungininkų bombas, 1944 m. vasarą šalia bunkerio numestos virš 30 Tallboy bombų pasiekė savo – ne tik išmušė 30 m skersmens kraterius, bet ir sukėlė žemės drebėjimus. O tai buvo prasta žinia skystojo deguonies gaminimo įrangai, kuri išsiderino ir tapo nepataisoma…
Karinė tema tęsiama – atvykstame prie vieno svarbiausio “Atlanto [vandenyno] sienos” objekto – Todt baterijos. Antrojo pasaulinio karo vokiečių karinis objektas turėjo 380 mm kalibro Krupp patranką [nuotraukose matoma viena iš dviejų išlikusių], kurios šaudymo zona siekė 55 km ir kuri buvo skirta britų pakrantei. 1942 m. pirmą kartą iššovusi baterija 1944 m. rugsėjį buvo perimta anglų ir kanadiečių karių.
Dabar čia veikia nedidukas, bet eksponatų turtingas muziejus.
Keli kilometrai ir mes jau ant iškyšulio Cap Gris Nez. “Pilkoji nosis” yra Anglijai arčiausias Prancūzijos žemės taškas [iki Anglijos vos 34 km]. Čia puiki vieta ne tik pasidairyti į didžiulius praplaukiančius laivus, iš tolo pasigrožėti Cap Blanc Nez, pasiplauti kojų padus, stebėti atoslūgį ar pasivaikščioti gražia pakrante, bet ir pamojuoti nuo Europos tolstančiai Britanijai….
Prasivėdinę smegenis judame pavalgyti link Wissant ir dar sustojame ties Tardinghen, nuo kurio turi matytis abi “nosys” [Cap Blanc Nez ir Cap Gris Nez]. Tiesą sakant, matosi tik “baltoji nosis”…
Atvykstame į Wissant ir čia gauname nemalonią situaciją – 21 valandą nė vienas restoranas ar normali maisto užeiga maisto nebeduoda. Ir nesvarbu, kad žmonių daug, ir nesvarbu, kad savaitgalis, ir visai nesvarbu, kad čia kurortinis miestas, kuriame visada atsiras norinčių pavalgyti. Spjauna jie net ir į savo pačių prancūziškas tradicijas teikti maistą iki 22 val. vakaro….
Na, imame pigius ir paprastus hamburgerius iš kiosko, šiaip taip nuraminame susierzinimą ir miname iki nakvynės vietos [beje, labai fainame kaimo ūkyje], kur suvartojame turguje pirktas aštriai įdarytas alyvuoges ir skanų vyną.
17.05.27
Rytą pradedame apsilankymu Boulogne-sur-Mer mieste esančiame vandens gyvūnijos parke Nausicaa. Įvairiuose akvariumuose galima rasti labai skirtingus jūrų ir vandenynų pasaulius, gausybę spalvotų ir paslaptingų vandens gyvių, pačiupinėti rajas ar įsijausti į šiuolaikinių žvejų darbą audros metu. Be abejo, Nausicaa pilna lankytojų, triukšmingų vaikų ir smalsių suaugusiųjų, bet net ir tokiame chaose buvo įdomu ir smagu pasibūti.
Judame toliau iki išgirtojo ir turbūt garsiausio II-ojo pasaulinio karo objekto šiame regione – La Coupole. 5 km nuo Saint-Omer esantis karinis objektas nuotraukose atrodo labai įspūdingai, tačiau realybėje šiek tiek nuviliantis. Gal nukonkuravo pirmasis bunkeris, gal tikėjomės daugiau, nei gavome, bet nacių simboliu tapęs kupolas mums nesukėlė didžiulio įspūdžio.
Todt Organisation 1943-1944 m. pastatytas bunkeris buvo skirtas Londonui “pavaišinti” V2 raketomis, tačiau jau 1944 m. sąjungininkų gausiai padaužytas šis bunkeris buvo apleistas ir paliktas nugalėtojams.
Pavalgyti ir pasivaikščioti nuvykstame iki nediduko Bethune miesto. Šis miestas maloniai nustebina – čia ir architektūra graži, ir pastatų įspūdingų yra, ir tradiciškai varpinės bokštą [47 metrų aukščio belfry] turi, ir pats gyvybingas ir judrus. Galima nesunkiai pamatyti provincijai būdingo apleistumo ir tuštumo, tačiau miesto centras atrodo gyvas ir įdomus.
Atvykę į pagrindinę miesto aikštę pataikome į baikerių šventę. Aikštės centre scena, iš kurios sklido neypatingas rokas, visos kavinės nusėtos juodais odiniais drabužiais pasipuošusiais vyriokais ir merginomis, o šalia aikštės esančios gatvės ir visi kampai apstatyti įvairiausio tipo motociklais. Puiki aplinka dienos pabaigai…
17.05.28
Važinėjant po šį regioną negali nepastebėti dirbtinių, juodų, dažnai labai taisyklingos piramidės formos kalvų. Gal kur Šveicarijoje jų niekas nepastebėtų, bet čia lygioje gamtoje šie anglies kasybos šiukšlynai pastebimi ir ryškūs. Tokių kalvų čia [FR ir BE] yra virš 350 ir jie vadinami “terrils“. Skaičius netikslus, nes daug jų yra sunaudota kelių dangai lyginti, kiti palaipsniui prisidengė medžiais ir kita augmenija.
Dauguma jų yra maži ir netaisyklingos formos, bet Loos-en-Gohelle pora yra išskirtinė. Dvynukai turi savo numerius “11-19” ir yra gan aukšti ir statūs, todėl ne taip jau lengvai įveikiami žmonių, tačiau augalijai ir gyvūnijai jie patinka. Čia auga apie 200 rūšių augalų, gyvena apie 80 skirtingų paukščių rūšių, yra driežų, galybė laumžirgių ir apie 50 skirtingų drugelių. Stebinanti bioįvairovė panaudojama įvairiai, o viena tokia kalva net naudojama vynuogėms auginti.
Dauguma “terrils’ų”, tarp jų ir šie du dvynukai, yra įtraukti į UNESCO saugomų objektų sąrašą.
Po truputį traukiame artyn Liuksemburgo. Sustojame nedideliame, tuščiame, perkaitusiame ir savaitgališkai tingiame mieste Douai [Douay]. Anglies kasybos klestėjimo metu šis miestas augo didžiuliais tempais ir netruko tapti regiono centru, tačiau dabar jis garsėja kaip automobilių detalių, traukinių technikos ir maisto industrijos centras. Čia nuo 1562 m. veikė universitetas, tačiau 1887 metais buvo perkeltas į Lille. Douai garsus savo 40 m. aukščio bokštu, kuriame yra net 49 varpų karilijonas [iki II-ojo pasaulinio karo bokšto aukštis buvo 80 m. ir turėjo 62 varpus]. Pasivaikščiojimas, neskaitant tradicinio prisėdimo suvalgyti ledų, išgerti alaus ar kavos, buvo neilgas. Buvo karščiausia kelionės diena, buvo tingus sekmadienis, todėl mieste ilgai trintis nelabai ir norėjosi…
Paskutinis vizitas buvo numatytas Lewarde kasykloje. 1931-1971 metais veikusi anglies kasykla dabar yra vienas didžiausių muziejų Prancūzijoje, tačiau gan akivaizdžiai atsilieka nuo kitų šio regiono kasyklų Belgijoje. Ir ne tik eksponatais, bet ir galimybėmis pasinerti gilyn į kasyklos tunelius. Čia, kaip ir visoje Prancūzijoje, visi tuneliai uždaryti, todėl norint pamatyti kasyklų požemius tenka eiti į dirbtinai sukurtas kopijas, imitacijas. Tuo klausimu Belgijos kasyklose yra smagiau – ten ir originaliais liftais teko leistis, ir po tikrus kasyklų tunelius pasivaikščioti ar traukinukais pavažinėti. Kaip ten bebūtų, buvo įdomu ir verta apsilankyti….
Na ir traukiam namo. Keturių dienų turas baigėsi. Liuksemburge laukė Simas su visa savo chebra, sušiais ir vynu. O mums beliko numinti apie 250 km, begalybę kartų padainuoti vaikiškas daineles ir džiaugtis, kad mūsų kryptis nėra į Briuselį….
What do you think?