Beveik tradicinės Rasos
Kaip ir kasmet, taip ir šiemet, Rasas sutinkame su didžiule savų kompanija šalia Vilkokšnio ežero. Paprastai būdavome PAMe, bet šį kartą apsistojome netoliese, Paparčio poilsiavietėje. Trumpai, bet smagiai ir su gausybe maudynių. Verta pažymėti, kad šįkart be lietaus. Bet su sutartinėm, vainikais ir pirtele. Paparčio neieškojom, nes Papartyje nakvojom :]
Antra diena prasidėjo gan anksti, nes reikėjo apie vidudienį palikti sodybą. Tad, kad nebėgt ir nelėkt, nusprendėme dar prasivaikščioti Žaliuoju pažintiniu pėsčiųjų taku. Takas yra populiarus ir lankomas, turbūt dažniau vilniečių nei kauniečių, bet vertas visiems – gražus miškas, vaizdingas kelias. Šis maždaug 8 kilometrų ilgio žiedinis takas driekiasi per pušingą Spindžiaus miško sengirę, turtingą tankiais mėlynių kilimais ir saugoma „Natura 2000“ biologine įvairove. Keliaudami juo pasigrožėjome [ir dar kartą išsimaudėme] neįtikėtinai skaidriu, smaragdiniu Spindžiaus ežeru, čiurlenančia Strėvos upės vaga bei žiemą neužšąlančiu Šaltinių kalneliu. Pasidairėme ir į tako akcentą – gilią termokarstinę Strėvos įgriuvą, aplink kurią pinasi legendos apie prasmegusią velnių karčemą [kas gi daugiau?]. Labai faina trasa draugiškiems pokalbiams ir akių poilsiui.
What do you think?