Ispanijos Extremadura
Ispanija visada tinkama kelionėms. Ir visada viena pirmųjų sąraše, jei norisi turistauti ilgai ir įdomiai. Baskų kraštas, Andalūzija, aplink Madridą, Barsa ir šalia – kad ir kur bekeliautum, visada gražu, faina, lengva ir įdomu. Ir visada norisi dar – ir to paties, ir kažko naujo. Tad štai mes po ilgų svarstymų, ar Beneliukso šalys, ar Vokietija, ar Čekija, ar dar kas], mes pasirenkam ir vėl Ispaniją. Šį kartą atrodo, kad patį nuobodžiausią ir mažiausiai turistišką – Ekstremadūrą.
Ekstremadūra – vakarų Ispanijoje, pasienyje su Portugalija esantis regionas, garsėjantis atšiauriu kraštovaizdžiu, gilia istorija ir nepaliesta gamta. Šis regionas yra laikomas vienu iš mažiausiai turistų lankomų Ispanijos dalių. Nors tuo pačiu Ekstremadūra garsi savo ganyklomis, kuriose laisvai ganosi juodosios iberiškos kiaulės, dangų raižančiais paukščiais ir gamtos grožybėmis.
Liepos 01 d.
Patogus skrydis iš Kauno iki Madrido. Gauname kinišką hibridą BYD. Užima šiek tiek laiko, kol susideriname su telefonais ir mapsais, kol perprantame valdymą ir patraukiame tiesiai į Toledo.
Toledo esame buvę [Don Kichoto Ispanija], bet Alwydai tąkart buvo mažai aplankyta, pačiupinėta ir nužiūrėta. Be to ir iš atminties daug kas jau buvo išsitrynę. Tad čia apsistojame dvejoms naktims, visai šalia upės Tajo. Upė nedidelė, bet garsi. Na, nedidelė ji vizualiai, realybėje ji ilgiausia Pirėnų pusiasalio upė, besidriekianti apie 1007 kilometrus per Ispaniją ir Portugaliją. Ji prasideda rytų Ispanijoje, o baigiais galiausiai prie Portugalijos sostinės Lisabonos, įtekėdama į Atlanto vandenyną. Maudytis negalima, nes Ispanijos miestų užteršta.
Liepos 02 d.
Pirma pilna diena Ispanijoje. Temperatūra apie 40-45 šilumėlės. Šiek tiek šokas, bet judame ir grožimės.
Toledo – unikalus istorinis miestas, esantis apie 70 km į pietus nuo Madrido, turintis Kastilijos ir La Mančos regiono sostinės vardą. Žinomas kaip „Trijų kultūrų miestas“, Toledas garsėja tuo, kad šimtmečius čia taikiai sugyveno krikščionių, arabų ir žydų bendruomenės, palikusios neįkainojamą architektūrinį palikimą – didingą gotikinę katedrą, senąsias sinagogas ir maorų stiliaus mečetes. Miestas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą įtrauktas miestas-tvirtovė, ilgą laiką buvęs galingosios Ispanijos imperijos sostine ir dailininko El Greko namais, iki šiol žavus siauromis viduramžių gatvelėmis bei ant kalvos stūksančia didinga Alcázar pilimi.
Pirmiausiai nusitaikome į Sinagoga del Tránsito. Sinagoga yra vienas unikaliausių viduramžių architektūros šedevrų, pastatytas 1357 m. Kastilijos karaliaus Petro I iždininko Samuelio ha-Levi užsakymu. Didžiausias pastato paradoksas – nors tuometiniai įstatymai griežtai draudė statyti naujas sinagogas, karalius padarė išimtį kaip padėką už Ha-Levi ištikimybę. Sinagogos vidus daro įspūdį fantastišku Mudéjar stiliaus dekoracijomis – sienas puošia ne tik žydų religiniai tekstai, bet ir arabų kalbos kaligrafija bei Korano stiliaus ornamentai, liudijantys neįtikėtiną krikščionių, žydų ir musulmonų kultūrų persipynimą. Legendos netgi pasakoja, kad Ha-Levi, sekdamas Saliamono šventyklos pavyzdžiu, kedro medieną prabangioms luboms importavo tiesiai iš Libano. Istorijos vingiuose, po žydų išvarymo 1492 m., ši erdvė spėjo pabuvoti ir katalikų bažnyčia, ir kareivinėmis, o šiandien joje t.y. šalia veikia gan gausų kultūros paveldą saugantis Museo Sefardí.
Netoliese kita nuostabi sinagoga, kurios irgi nebuvome aplankė prieš daugelį metų – Sinagoga de Santa María La Blanca. Ši yra laikoma seniausia iki šių dienų išlikusia sinagoga Europoje, pastatyta Toledo žydų kvartale apie 1180 metus. Šis pastatas yra tikras daugiakultūrės istorijos simbolis, kadangi jį krikščioniškoje Kastilijos karalystėje žydų bendruomenei suprojektavo ir pastatė musulmonų architektai. Dėl šios priežasties jos interjeras visiškai primena mečetę – erdvę į penkias navas dalija pasagos formos arkos, sienos baltos. Po 1391 m. šalyje kilusių baisių kovų, pasipiktinimų prieš žydus šventovė buvo nusavinta, o XV a. pradžioje žymaus pamokslininko šv. Vincento Ferero iniciatyva paversta katalikų bažnyčia ir pavadinta Šventąja Marija Baltąja. Istorijos eigoje ji keitėsi dar ne kartą – XVI a. garsus architektas Alonso de Covarrubias ją pertvarkė į atgailaujančių moterų prieglaudą-vienuolyną, XVIII a. pabaigoje čia buvo įrengtos vėlgi kareivinės ir sandėliai, o vėliau netgi arklidės. Šiandien šis unikalus Mudejar meno šedevras, priklausantis Katalikų bažnyčiai, veikia kaip muziejus-lankytinas objektas. Jame neatliekamos jokios religinės apeigos ir visi lankytojai galinetrikdomi gėrėtis šia trijų didžiųjų kultūrų sankirta.
Už šimto metrų nuo baltosios sinagogos – venuolynas San Juan de los Reyes. Labai užtikrintai neplanavaom užeiti, bet suviliojo. Pastatytas 1477–1504 m. galingųjų Katalikų monarchų – Izabelės I Kastilietės ir Ferdinando II Aragoniečio užsakymu. Tai buvo ne tik dvasinė erdvė, bet ir karališkosios propagandos šedevras, skirtas pažymėti svarbiai pergalei Toro mūšyje prieš Portugaliją ir princo Chuano gimimui. Pirminis karaliaus ir karalienės planas buvo paversti šį vienuolyną savo pačių karališkuoju panteonu (kapaviete), todėl statyboms ir dekorui lėšų nebuvo pagailėta. Nors vėliau, užėmę Granadą, jie persigalvojo ir pasilaidoti nusprendė ten, Toledo vienuolynas išliko kaip neprilygstamas gotikos (Gótico Isabelino) stiliaus pavyzdys. Dviejų aukštų vienuolyno kiemas labai gražus. Pirmam aukšte visur pilna gotikinių dekoracijų, smulkių skulptūrinių elementų (augalų motyvai, gyvūnai, išgalvotos būtybės), o antrasis aukštas dekoruotas puošniomis mudecharų stiliaus medinėmis lubomis, kuriose įrašyti karalių inicialai „F“ ir „Y“ bei jų šūkis „Tanto monta“.
Ant išorinio fasado mūsų akis patraukė įdomi detalė – dešimtys sunkių geležinių grandinių, kabančių ant sienų. Mūsų sugalvota versija [raganų medžioklė] buvo toli nuo tiesos – karalienė Izabelė įsakė čia pakabinti grandines, kurias nešiojo krikščionys belaisviai, išlaisvinti iš musulmonų nelaisvės. Tai buvo tiesioginis karinės ir religinės triumfo galios demonstravimas.
Beje, Nepriklausomybės karo metu (1808 m.) kultūringieji prancūzai [Napoleono kariuomenė] vienuolyną pavertė kareivinėmis ir pasitraukdama jį padegė bei iš dalies susprogdino. Buvo sunaikinta didžiulė biblioteka ir dalis vienuolyno kiemo pastatų, o pranciškonų vienuoliai buvo išvaryti. Pastatas dešimtmečiais stovėjo apleistas, kol XIX a. pabaigoje prasidėjo kruopšti jo restauracija.
Alwyda, sužinojusi, jog yra galimybe pasivaikščioti po senas pirtis, užsakė ekskursiją. Ji buvo įdomi, su fainu gidu, bet kiek per ilga. Istorinės pirtys ir požemiai siekia musulmonų valdymo laikotarpį (VIII–XI a.), kai Tolede veikė dešimtys viešųjų pirčių (hamamų), svarbūs socialinio ir religinio gyvenimo centrai. Šiandien jų rūsiai ir liekanos pasislėpusios po miesto pastatais, o jas aplankyti galima labai retais atvejais ir tik su gidais. Dauguma jų nepasiekiamos, neatskleidžiamos ar net sunaikinamos, nes bet koks istorijos atsivėrimas nekilnojamo turto savininkui sukelia gausybę rūpesčių…. Aplankėme keletą, tame tarpe ir Baños del Cenizal – XI a. islamo pirties likučius. Čia puikiai išlikusi pagrindinė salė su pasagos formos arkomis ir šaltojo kambario erdvės. Aplankėme ir I–II a. romėnų vandens sistemą, kai technologinė vandens inžinerija mieste klestėjo visu gražumu.
Dėl užsitęsusios ekskursijos teko rinktis, katedra ar mečetė. Pasirinkome pirmiau aplankyti mečetę Mezquita del Cristo de la Luz. Vienas svarbiausių Ispanijos architektūros lobių, pastatytas 999 m. Kordobos kalifato klestėjimo laikotarpiu. Tai yra vienintelė Tolede išlikusi maorų mečetė, pasiekusi mūsų dienas beveik tokios pačios būklės, kokia buvo pastatyta prieš daugiau nei tūkstantį metų.
Į katedrą nespėjom. Gabija turėjo kitus prioritetus – nors buvo labai keista, nes tokiame karštyje tie prioritetai turėjo išgarauoti savaime. Nusprendėm pasiblaškyis po miesto gatveles. Miestas labai fainas ir jaukus – stūkso ant kalvos, iš trijų pusių apsuptas Tajo upės kanjono, senamiestis iki šiol išlaikęs nepaliestą viduramžių gatvių išplanavimą, automobilių mažai, viskas sukuria jaukaus ir tikro istorinio miesto atmosferą. Architektūria čia ir miksas, ir kartu labai dailiai susiliejusi – daugelį pastatų statė musulmonų architektai, ir nesvarbu ar sinagogas žydams ar bažnyčias krikščionims. Šis kultūrų susiliejimas sukūrė mudejar stilių – kai pastatai iš išorės atrodo kaip krikščionių gynybinės tvirtovės ar bažnyčios, o viduje pasitinka dailūs, egzotiški, arabiški raštai, pasagos formos arkos ir medinės raižytos lubos.
Vitrinose pilna kardų ir šarvų. Toledas nuo romėnų laikų garsėja savo plienu ir čia šimtmečius kalamais geriausiais kardais ir šarvais Europos riteriams. Čia klesti ir damaskino menas – dizainiškas, juodas plienas, rankomis dekoruojamas tikro aukso ar sidabro siūlais.
Na ir, aišku, nesugebame praeiti pro marcipanus. Bandėm, bet nepavyko. Pasak legendos, juos badmečiu iš bado sugalvojo vietos vienuolės, sumaišiusios vienintelius likusius produktus – migdolus ir cukrų. Šiandien rankų darbo [o gal ir nelabai] marcipaną galima nusipirkti beveik kiekviename kvartale :]
Dar matėm El Greco tapybą, mažiausią langiuką ir daug visokio gražumo, jaukumo ir ispaniškumo.
Liepos 3 d.
Pasigrožime vaizdu pro apartamentų balkonėlį, pasidarom selfį ir traukiam toliau.
Sustojame mažame kaimelyje Romangordo. Ši vos porą šimtų gyventojų turinti gyvenvietė išgarsėjo kaip muziejus po atviru dangumi – jos gatvėse galima išvysti daugiau nei 100 freskų ir piešinių, nutapytų ant pastatų fasadų, vartų bei durų. Visi jie sukurti vietos menininkų vaizduoja tradicinį kaimo gyvenimą, amatus bei senąsias tradicijas.
Atsivėsiname automobilyje, pariedam šiek tiek [35 km] ir sustojame kitame taške – miestelyje Trujillo. Karšta pasiutiškai, žmonių mažai, kažkiek gelbėja tik vanduo ir ledai. Bet pasivaikščiotir ir pasidairyti vis tiek būtina. Juk miestas istorinis, gražus, pagarsėjęs kaip Amerikos užkariautojų Fransiskas Pisaras (Inka imperijos užkariautojas) ir Fransiskas de Oreljana (Amazonės upės atradėjas) gimtinė.
Trujillo senamiestyje pasimaišo romėnų, vizigotų, musulmonų ir krikščionių architektūra. Pagrindiniai miesto aikštė Plaza Mayor įspūdinga. Čia stovi didinga bronzinė F. Pisaro statula, apsupta prabangių rūmų ir arkadų, tipinė ispaniška bažnyčia Iglesia San Martín de Tours su dailiu keramikiniu bokšteliu ir gandrų lizdu. Ant kalvos – Trujillo Castillo, IX–X a. arabų tvirtovė, nuo kurios sienų atsiveria įsimintina Estremadūros lygumų ir kalvų panorama.
O galutinis mūsų sustojimas šią dieną – Kaseresasasasas t.y. Caceres. Labai fainas ir vertas dėmesio miestas, esantis tik už 45 kilometrų nuo Trujillo. Miesto senamiestis ir centras tarsi turi du senamiesčius – vienas gyvybingas ir pilnas veiksmo, antrasis (Ciudad Monumental) už sienos – unikalus, saugomas kaip UNESCO Pasaulio paveldas ir puikiai išsilaikęs viduramžių bei renesanso architektūros kompleksas, žymus visoje Europoje. Nors šiuos du skirtingus miesto pasaulius atskiria sienos, jos įsiliejusios į bendrą vaizdą ir tarsi ištirpsta, bet tik praėjus pro vartus pajunti, kad esi kitur ir kitame laike. Įspūdinga kinematografiška atmosfera. Gal dėl to čia ir filmavo visokius “Game of Thrones” ar “House of the Dragon”. Naujamiestyje labai daili pagrindinė aikštė Plaza Mayor, vakare tampanti labai gyvybinga ir gan triukšminga.
Liepos 4 d.
Visa diena paskiriama legendiniam miestui Merida. Merida – nepaprastas miestas Estremadūros regione, jis garsėja kaip viena svarbiausių senovės Romos imperijos archeologinių vietovių pasaulyje. Šį miestą 25 m. pr. m. e. įkūrė imperatorius Augustas ir pavadino Emerita Augusta Mérida. Miestas buvo dar viena Romos provincijos sostinė. Dėl puikiai išlikusių objektų Meridos archeologinis ansamblis yra įtrauktas į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą.
Teatro Romano de Mérida – vadovėlinis Romėnų teatras yra žymiausias ir įspūdingiausias Meridos istorinis objektas [15 m. pr. Kr.], talpinęs apie 6 000 žiūrovų. Jo architektūrinis ir meninis akcentas – dviaukštis scenos fonas, papuoštas marmurinėmis korintinėmis kolonomis ir dievų bei imperatorių skulptūromis. Įspūdinga ir tai, kad po dviejų tūkstantmečių šis teatras vis dar atlieka savo pirminę funkciją – čia vyksta garsusis Tarptautinis klasikinio teatro festivalis.Anfiteatro Romano de Mérida, koncertai ir kiti kultūriniai renginiai.
Romėnų amfiteatras, atidarytas 8 m. pr. Kr, buvo skirtas kur kas žiauresnėms pramogoms, nei šalia esantis teatras. Gladiatorių kovos ir grumtynės su laukiniais žvėrimis čia turbūt gausiai įsiliejo į žemę. Arena talpino iki 15 000 žiūrovų. Arenos centre vis dar matoma kryžiaus formos duobė, kurioje buvo įrengtos techninės patalpos, narvai gyvūnams bei keltuvai, netikėtai iškeldavę kovotojus į smėlį prieš pat publikos akis. Mums tai jau nebe pirmas toks romėnų objektas, bet merginoms tai naujiena. Kada nors žiūrės kokį vaidybinį filmą ir turės supratimą, kaip ten kas vyko ir kaip realybėje tai atrodo dabar.
Casa del Anfiteatro – šalia arenos ir teatro romėnų gyvenamasis ir pramoninis kompleksas. Įspūdį daro išsaugotų mozaikų grindų kiekis ir dailumas, dizainiškumas ir sudėtingumas.
Dar vienas objektas šalia – Museo Nacional de Arte Romano. Šis nacionalinis romėnų meno muziejus yra ne tik saugykla ir eksponavimo pastatas, bet ir puikus moderniosios architektūros pavyzdys [arch Rafael Moneo, kurio vieną įspūdingą bažnyčios priestatą nesenai matėm Madride]. Stebina tiek kolekcija, tiek pats pastatas. Nuostabios plytų arkos, vizualios romėnų skulptūrų, turtinga monetų ir kasdienių įrankių kolekcijų, žavios mozaikos ir kiti romėnų palikimai. Puikus muziejus, ypač tokiame karštyje :]
Einame link upės ir pilies. Pakeliui užtinkame Dianos šventykla – tai vienintelis Meridoje išlikęs romėnų religinis statinys. Ši I a. pr. Kr. pabaigoje pastatyta šventykla iš tikrųjų buvo skirta imperatoriaus kultui, o ne deivei Dianai. Puikią jos būklę lėmė tai, kad XVI a. jos viduje vietinis grafas pasistatė savo renesansinius rūmus, taip panaudodamas ir išgelbėdamas galingas granitines šventyklos kolonas nuo sugriovimo.
Merida Alkazaba atspindi kitą svarbų etapą miesto istorijoje – tai seniausia išlikusi musulmonų tvirtovė Pirėnų pusiasalyje, pastatyta 835 m. Šie įtvirtinimai pastatyti siekiant kontroliuoti strateginį romėnų tiltą per Gvadjana upę ir numalšinti vietinių gyventojų sukilimus. Jos viduje netikėtai slepiasi unikali požeminė vandens cisterna, kurioje lietaus ir upės vanduo buvo filtruojamas pro romėniškus akmenis. Po šio objekto einame pavalgyti salotikių. Nieko daugiau nesinori, nes kai toks karštis, reikia tik vandens, tik ledų ir lengvo maisto.
Dar šiek tiek nuklystam iki Arco de Trajano ir tada jau traukiam link mašinos. Ėjimas sunkus, bet gelbėja vanduo, alus ir Aquarius skardinės. Važiuojam atgal iki Caceres. Mažosios nusprendžia likti kambaryje ir ilsėtis nuo karščių, o mudu išeiname vakaro šviesoj pasigrožėti Ciudad Monumental.
Liepos 5 d.
Ryte [tie rytai pas mus tokie išties jau nevisai rytai] vykstame iki gamtos paminklo Los Barruecos. Valstybės saugoma teritorija, pasižymi įspūdingais, milijonus metų trukusios vėjo ir lietaus erozijos suformuotais akmenimis. Milžiniški, suapvalinti rieduliai sužadina fantaziją ir primena įvairiausius gyvius, objektus. Netoliese matosi gandrų kolonija, kuri, pasak informacijos lentų, čia viena didžiausių Europoje. Ant vieno akmens randama ir išlikusius neolito laikų uolų piešinius. Kažkur netoliese dar yra ir senovės romėnų kapavietės, bet jų neužtikom. Karštis trenkia per galvą, sėdame į automobilį ir traukiame link kito miesto.
Pakeliui sustojame miestelyje Coria. Mielas, nedidukas ir beveik be jokių gyvybės ženklų. Suprantama, visi tokiame karštyje, prie +45 pavėsyje, turbūt snaudžia ir vėsinasi po ‘kondiškėm’. O mes blaškome po miestelį ir gaudom kiekvieną šešėlį. Bet šiame mieste mus sudomina ne tik šešėliai, bet ir keisti metaliniai vartai prie sankryžų, ant durų į namus ir pan. Susivokiam anksčiau nei pamatom pagrindinę miesto aikštę – viskas čia sukurta vardan garsaus bėgimo nuo bulių. Čia ši tradicija yra viena seniausių ir autentiškiausių šio žanro tradicijų visoje Ispanijoje, vykstanti kasmetinių Šv. Jono iškilmių metu, nuo birželio 23 iki 29 dienos. Ši šventė, kurios ištakos siekia dar keltiberų [keltiberai buvo galinga ir karinga indoeuropiečių genčių grupė, atsiradusi maždaug VI–V a. pr. m. e., kai į Iberijos pusiasalį atsikėlę keltai susimaišė su vietiniais gyventojais iberais] laikus, kai jautis buvo garbinamas, šiandien pritraukia tūkstančius adrenalino ir traumų ieškotojų psichų. Skirtingai nuo plačiai žinomo bėgimo Pamplonoje, Coria bėgimas yra kitoks tuo, kad vyksta itin siaurose, vingiuotose viduramžių senamiesčio gatvelėse ir aikštėse. Čia buliai paleidžiami kelis kartus per dieną – tiek ankstyvą rytą, tiek naktį – o drąsiausi dalyviai bėga tiesiai priešais įsisiautėjusius gyvūnus, naudodamiesi tik namų durų nišomis, langų grotomis ar specialiomis apsauginėmis metalinėmis užtvaromis, kad išvengtų pavojingų smūgių. Kraujų dėmių neradome, tai gal ir visi išgyveno…
Plasencia. Atvykstame normaliu laiku, bet kol randame kaip patekti į apartamentus, kol susiruošiame, nelabai lieka ilgesniam pasivaikščiojimui – ima badas ir ieškome kur paėsti. Visos kelionės metu atrodo, kad keliaujame ne turistinio sezono metu, nes pusė taškų neveikia, nedirba arba kažkodėl užsidarę. Galų gale randam, nusėdame ir pailsim. Miesto naršymą paliekam kitai dienai.
Liepos 6 d.
Laikas gamtai ir maudynėms. Čia mes išbandom mums menkai pažįstamą maudynių tipą kalnų upėse. Nedažnas atvejus ir mažai patirties, bet šioje kelionėje mums pasiteisina – randame ne tik malonų vandenėlį, bet ir nuostabias vietas.
Los Pilones yra viena unikaliausių vietų, kur mes esame maudęsi. Tai gali būti ir viena nuostabiausių natūralių vandens maudyklių visoje Ispanijoje. Garganta de los Infiernos gamtos rezervate (pažodžiui būtų “Pragarų gerklė”) ši vieta stebina savo netikėtu ir žaviu geologiniu dariniu – didžiuliais natūraliais baseinukais [vadina juos dar “marmitas de gigante” t.y. didžiuliais katilais], kuriuos per milijonus metų vientiso granito uolienose išgremžė srauni ir krištolo skaidrumo kalnų upė. Vasarą šie “minkšti” uolų baseinai virsta populiaria maudynių vieta, kur galima atsigaivinti vandenyje ir kartu patogiai degintis ir ilsėtis ant saulės įkaitintų akmenų. Ką mes ir darėm beveik visą dieną. Beveik, nes visų pirma reikėjo atvažiuoti iki parkingo, tada pėdinti maždaug 3 kilometrus ir tada rasti nuošalesnę ir tuštesnę vietelę, kur galima būtų ramiai mėgautis šia nuostabia vieta. O tai užėmė šiek tiek laiko, nes pėdinti vaikams nežinia kur nėra labai lengvas darbas. Gelbėjo tik tai, kad pakeliui užtikom vietinius trešnių sandėlius, kur griebėm šviežių, pasiutiškai skanių trešnių visą dėžę. Kelionė iki maudynių vietos šiek tiek palengvėjo :]
O vieta nuostabi. Praleidom visą dieną, nieko daugiau nedarydami, kaip maudynės saulėje ir skaidriame kalnų vandenyje.
Po puikios dienos grįžtame į Plasencia. Pavalgyti, pamiegoti ir vėl kur nors važiuoti.
Liepos 7 diena
Laikas mieliems ir simpatiškiems Ekstremadūros kalnų mietseliams. Pasirenkame vieną toliausių nuo mūsų – Miranda del Castanar. Kaimukas labai fainas, viduramžių dvasią išlaikęs, istorinis, su puikiai išsaugota XIII a. gynybine siena, juosiančia visą senamiestį, su nuostabiomis gatvelėmis ir su įvairiais, kadais turtingų šeimų namais ir rūmais. Kaimukas mus pasitinka vėl tuščias, bet su jausmu, kad kartais čia turizmas klesti. Mums nuo to tik smagiau, juolab kad vidury aikštės merginos randa mažų vandens balionėlių ir kraną, kuris kaip mat panaudojamas balionų-bombų gamybai…
Šiame Sierra de Francia regione, kuriam priklauso ir Miranda del Castañar ir kiti vėliau aplankyti kaimai, tradicinė architektūra yra unikali visoje Ispanijoje. Ji susiformavo derinant vietines gamtos sąlygas su maurų ir žydų kultūriniu palikimu. Tradicinis medinis karkasas, fachwerkas čia puošia beveik visų namų fasadus, tarpai tarp jų istoriškai užpildomi akmenimis, molio ir šiaudų plytomis arba tinku. Tačiau pirmasis namo aukštas (o kartais ir kampai) beveik visada statomas iš stambių, grubių granito ar kito vietinio akmens blokų. Tai saugojo pastatą nuo kalnų drėgmės. Namai dažnai siaurėja į apačią, o kiekvienas aukštesnis aukštas yra šiek tiek išsikišęs virš žemesniojo. Tai leidžia laimėti vietos siaurose gatvelėse ir saugoti apatinius aukštus bei praeivius nuo lietaus. Viršutiniuose aukštuose beveik visada įrengiami platūs mediniai balkonai. Na o virš vartų ar durų staktų, kartais ant pamatų akmenų dažnai galima pamatyti iškaltas datas, religinius simbolius (skirtus įrodyti krikščionišką tikėjimą inkvizicijos laikais) arba kilmingų šeimų herbus. Tai pamatėme pirmame miestelyje, tai atsikartojo ir Mogarraz.
Mogarraz išsiskiria dėl meno projekto „Mogarraz veidai“, pavertusio kaimelį muziejumi po atviru dangumi. Čia beveik ant kiekvieno namo nutapyti veidai, primenantys vietos bendruomenės istoriją ir įamžintus paprastus kaimo žmones. Portretai nutapyti pagal 388 nuotraukas, kurias dar 1967 metais vietinis fotografas Alejandro Martín padarė gyventojų asmens dokumentams. O kitas vietos menininkas [Florencio Maíllo] šiuos archyvinius kadrus pavertė meniniais tapybos darbais, pakabindamas portretus ant tų namų, kuriuose šie žmonės gyvavo ar tebegyvena.
La Alberca – dar vienas gražus ir gerai išsaugotas viduramžių kaimelis, esantis Sierra de Francia kalnų apsuptyje. Kaimas pasižymi unikalia kalnų architektūra, su tradiciniai akmeniniais pirmaisiais aukštais ir fasadus puošiančiais tamsaus medžio karkasais, o jos siauros, granito akmenimis grįstos gatvelės veda į jaukiausią kaimelio vietą – pagrindinę aikštę Plaza Mayor su tradiciniu XVIII a. akmeniniu kryžiumi centre. Kaimelis taip pat garsėja ypatinga Šventojo Antano paršelio tradicija: kiekvieną vasarą (birželio 13 d.) į gatves paleidžiamas paršelis, kurį visi gyventojai ir svečiai laisvai maitina bei prižiūri iki pat sausio mėnesio, kuomet jis yra išlošiamas labdaros loterijoje. Koks tolimesnis paršelio likimas, turbūt nesunku nuspėti. Ypač šiame regione, kur vienas garsiausių dalykų yra vytintas mėsos gaminys jamón ibérico.
Nusprendžiame, kad grįžti reikia kitu keliu, randant vietą ir maudynėms. Tokia vieta žemėlapyje pažymėta, tad riedam per kalnus ir dairomės. Netikėtai užkilome ant El Portillo – įspūdingos kalnų perėjos ir vienos gražiausių apžvalgos aikštelių (Mirador del Portillo). Aukštis čia 1 250 metrų virš jūros lygio, tad vieta tarsi natūralus balkonas į abi puses. Bet šalia baigiamas statyti ir urbanistinis balkonas. Dar užtverta nuo žioplinėtojų, bet… nepasinaudoti šiuo balkonu nuodėmė, tad užlipame ir grožimės kvapą gniaužiančia panorama – į tankius pušynus ir tolumoje pilkėjančius Las Hurdes regiono viršukalnes.
Brausindamas ir besiruošdamas kelionei į Ispaniją, žymėjausi vietas, kur galima būtų maudytis natūraliose ir turistų nenukrautose vietose. Viena tokių – šalia Monasterio de las Batuecas. Toks vaizdas, kad ši vieta [upė Rio Batuecas] yra žinoma tik labai vietiniams. Valle de las Batuecas slėnyje gamta susilieja su dvasiniais reikalais – čia stūkso ir turbūt vis dar veikia vienuolynas Monasterio de San José de las Batuecas. Šį basųjų karmelitų vienuolyną 1599 metais įkūrė tėvas Tomas de Chesus, siekiant visiško atsiskyrimo, tylos ir vietos maldai. Vienuolyną iš visų pusių supa aukštos uolos ir miškas, o šalia teka jaukus Batuecas upelis. Paėję gal kokį kilometrą mes ir radom mano žemėlapyje pažymėtą tinkamą maudynėms vietą. Buvo keletas žmonių, bet netrukus jie išėjo ir mes likom vieni – fantastiška nuotaika ir erdvė nusiplauti dienos prakaitą.
Beje, šalia tako ant uolų slepiasi neolito ir kalkolito laikotarpių (maždaug prieš 5000–7000 metų) primityvūs uolų piešiniai, kuriuose ochros ir raudonos spalvos dažais pavaizduoti žmonės, gyvūnai bei paslaptingi simboliniai ženklai.
Liepos 8 d.
Tokio tipo [kalnų upėse] maudynių tokiame karštyje tikrai nebus per daug, tad mes ir vėl judame pasipliuškenti. Šį kartą prie kalnų kaimelio Guijo de Santa Bárbara, kuris įsikūręs garsiojo La Vera regiono aukštumose, o jį kerta srauni Garganta de Jaranda upė. Mes pasirenkame maudynes be jokio žygio [nors yra ir kitų variantų] ir vos keli šimtai metrų nuo kaimelio, įsitaisome prie 1965 metų tilto. Žmonių nemažai, bet jie ateina, išeina, keičiasi, kartais ištuštėja, tada vėl sueina, bet visumoje neužknisa. Kai taip gera mirkti vandenyje, kai taip gražu, net ir žmonės neerzina :]
Pagaliau laikas ir miestui Plasencia. Gršžtame iki apartamentų, pasidedame daiktus ir einame dairytis po miestą, kuriame nakvoti nusiteikę net tris naktis.
Plasencia – dailus, gyvybingas viduramžių miestas. Miesto istorinis centras lengvai apeinamas pėsčiomis ir pamatyti čia tikrai yra ką. Catedral Vieja ir Catedral Nueva, žavi Plaza Mayor aikštė, Acueducto de San Antón, įvairūs rūmai ir kiemeliai, siauros gatvelės ir jaukūs kabokėliai. Dailus ir lankytinas miestas.
Liepos 9 diena
Traukiame link šiaurinės Ispanijos pusės, link nuostabaus miesto Salamanca. Pakeliui keletas sustojimų. Pirmiausiai nuvykstame iki miesto vaiduoklio Granadilla, įsikūrusio ant Gabriel y Galán tvenkinio pusiasalio. IX amžiuje maurų įkurtas kaip karinis postas, šis viduramžių kaimelis turi neįtikėtiną istoriją – 1955 metais, statant tvenkinį, diktatoriaus Franko režimas privertė visus gyventojus skubiai išsikelti, nes buvo apskaičiuota, jog vanduo visiškai užtvindys miestą. Tačiau įvyko inžinerinė klaida ir nors vanduo pakilo, pavertė kaimelį izoliuotu pusiasaliu, tačiau paties miesto taip niekada ir neužliejo. Dabar čia puiki vieta filmavimui ar šiaip ramiam pasivaikščiojimui, edukacijoms ir pasigrožėjimui aplinka. Beje, labai gražus kelias iki šio miestelio – tuščias, banguotas, vingiuotas ir per nuostabius pušynus.
Vykstame iki Hervás. Šis miestelis yra visos Ispanijos įžymybė, garsėjanti vienu geriausiai išsaugotų viduramžių žydų kvartalų šalyje. Tai siaurų, stačių ir labirintą primenančių gatvelių tinklas, kurį XIV–XV a. suformavo namai, pastatyti iš vietinio kaštonų medžio karkasų ir molio/šieno plytų. Pasivaikščiojimas po šias baltas gatveles labai mielas, nors ir trumpas. Užlipam iki Šv. Marijos bažnyčios-tvirtovės ir tada nusileidžiam ramiai pavalgyti salotikių. Miestuko centras nėra didelis, tad viskas įvyksta gan greitai.
Béjar – dar vienas istorinis ir kalnuotas miestas Castile ir León regione. Tuščias, tik su viena kita bobutė kalbančia per visą gatvę, perkaitęs ir laukiantis vakaro. Be kelių didingesnių pastatų miestukas pasirodė gan nykus. Istorinis miesto centras nesukelia susižavėjimo, gal tik balkoniukai ir įstiklintos verandos. Visa kita nuvargę ir jau nebe įspūdinga. Sumąstome nuvykti iki už kelių km esančio koridos bulių arenos Plaza de Toros de Béjar, kuri yra seniausia išlikusi ir vis dar veikianti koridos bulių arena Ispanijoje, oficialiai įkurta 1711 metais. Tačiau įvyksta “nesezonas” ir aplankyti šio unikalus istorinis paminklo nepavyksta….
Atvykstame iki Salamanca, miesto, kuriame kada nors studijuos Gabija :)
Apsigyvename netoli traukinių stoties, šiek tiek tolėliau nuo miesto centro, bet labai puikiuose apartamentuose su fantastiškai geromis rekomendacijomis pavalgymui. Šį vakarą skiriame mažam pasivaikščiojimui, nes karštis vis dar kepina, nuovargėlis merginoms kaupiasi, tad lengvai paprastai iki miesto centro ir pavalgyt….
Liepos 10 diena
Nors prie apartamentų turime galimybę maudytis bendruomenės baseine, nusprendžiame surizikuoti ir važiuoti iki maudynių gamtoje. Vėlgi, iš anksto susirasta vieta tėra internetinė, tad važiuojame ir nežinome, ką rasime. O randam labai jaukią, beveik tuščią maudynių vietą šalia Portugalijos. Playa del Rostro upės pakrantė ir dirbtinis paplūdimys, įsikūręs vaizdingame Arribes del Duero gamtos parke, maždaug už 6 kilometrų nuo Aldeadávila de la Ribera miestelio El Rostro. Ši vieta yra įrengta ant Duero upės vagos posūkio, kur rami vandens tėkmė leidžia mėgautis gaivinančiomis maudynėmis karštomis vasaros dienomis. Nėra tradicinio jūrinio smėlio, bet paplūdimio zona gan patogiai pritaikyta poilsiui. Grožimės kilmingais ir aršiais paukščiais, gražiu vagos posūkiu, puikiu vandeniu ir prisiliečiam prie Portugalijos, kuri kitame krante.
Planuose pažymėta, kad netoliese yra gražus krioklys, pavadinimu Pozo de los Humos. Aprašymuose radome, kad šis pozo (iįvertus Dūmų šulinys) yra vienas įspūdingiausių ir galingiausių krioklių visoje Ispanijoje. Ten pat ir kitur rašė, kad šioje vietoje srauni Uces upė krenta iš daugiau nei 50 metrų aukščio vertikalios granito uolos, sukurdama pritrenkiantį reginį ir kurtinantį griausmą. Ir kad krioklys šį savo pavadinimą gavo būtent dėl unikalaus gamtinio reiškinio – didžiule jėga į uolas besitrenkiantis vanduo skyla į milijonus lašelių, suformuodamas tankią vandens garų ir rūko nulkšnę, kuri kyla į viršų ir iš tolo atrodo tarsi kylantys dūmai.
Tai va išlipus iš mašinos nebuvo nei garso, nei dūmų [į tai ypač dėmesį kreipė Medeina, kuri labai jau tingėjo kažkur dar eiti], bet vis tiek nusprendėme nueiti. Pėdinimas žemyn nebuvo baisus, bet neramino vis tiek – karšta, o grįžti reikės ten pat, kur palikom mašiną, reiškia reikės lipti. Visgi dėl gamtos stebuklo visada verta pasistengti, tad einam ir artėjam iki krioklio vietos. Ir kuo arčiau, tuo aiškiau – krioklio tiesiog nėra. Arba per karščius baigėsi vanduo, arba jį užsuko vietinis kaimietis. Mums realesne priežastis pasirodė piktas ispanas prie kranelio…
Situaciją ir nusivylima ispanais pataisė fotosesija, kurią įgyvendinom grįžtant atgal link Salamanca. Nuostabus laukas su saulėgražom sustabdė mus ir išprovokavo pasidaryti ne vieną geltoną nuotrauką…
Liepos 11 diena
Salamanca – tai turbūt vienas didingiausių ir gražiausių Ispanijos miestų, palikęs mums didžiulį įspūdį jau prieš daugelį metų. Unikali architektūra, paveldas ir gyvybinga studentiška atmosfera – puikus derinys. Šį kartą to studentiško vibe’lio pajusti nesigavao, juk studentams atostogos, bet pajusti šiam miestui simpatiją labai lengva. Miestas dažnai vadinamas „auksiniu miestu“, nes dauguma jo istorinių pastatų yra sumūryti iš vietinio Villamayor karjerų smiltainio, kuris bėgant laikui ir saulės šviesoje įgauna šiltą, auksinį atspalvį.
Istorinis Salamankos centras yra įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą, o geriausių miesto vietų sąrašas pasiutiškai ilgas. Apsilankyti, apžiūrėti, pasigrožėti ir pačiupinėti kažkokį pastatą čia galima ant kiekvieno kampo. Nuo Salamankos universiteto, kuris įkurtas 1218 metais ir yra seniausias veikiantis universitetas Ispanijoje, nuo įspūdingos Plaza Mayor aikštės, nuo dviguba Salamankos katedros iki naujosios katedros Puerta de Ramos, iki Kriauklių namo [Casa de las Conchas], iki art deco Casa Lis ar nuostabaus vienuolyno Convento de San Esteban. Negali šiame mieste atsiplaiduoti ir nuleisti akis – grožis ant kiekvieno kampo.
Beje, ištaikom pirmą kartą ir pačiupinėti šiuolaikinį meną. Aplankome galeriją Domus Artium 2002 (DA2), kuri buvo atidaryta… taip, 2002 metais, kai Salamanka buvo paskelbta Europos kultūros sostine. Šis meno centras įsikūręs buvusiame provincijos kalėjime, statytame dar 1930 metais. Rekonstrukcijos metu architektas Horacio Fernández del Castillo sąmoningai išsaugojo senąją pastato struktūrą ir ekspozicijų salėse paliko originalias geležines kalėjimo celių duris, grotas ir sargybos koridorius, kas labai pritinka šiuolaikiniam ar alternatyviam menui. Čia randame puikias parodas – superinė muzikinė Eduardo Balanza paroda „Artefactos Sonoros“, gili fotografijos, kolekcijų ir auditorijos santykį tyrinėjanti paroda.„Visiones contemporáneas“, Ali Arévalo fetiš objektų paroda “Nací con el destino de una rosa” ir vizualiųjų menų kūrėjos Claudios Claremi darbai.„Trabajos Fin de Máster USAL“.
07 12
Vykstame iki San Martin del Castanar.
San Martin del Castanar – dar vienas simpatiškas viduramžių miestelis, esantis Salamankos provincijoje, pačioje Las Batuecas, Sierra de Francia gamtos parko centre. Šis kaimelis žavi XV a. pilies bokštu bei jaukiomis gatvelėmis. Tai buvo bene pirmas kaimelis, kuriame matėsi daugiau gyvybės nei 10 žmonių per valandą. Bet čia mes vykom ne tiek dėl kaimelio, kiek dėl pasivaikščiojimo trasos ir dar vienų maudynių. Paivaikščiojimo trasų čia daug, pamatyti ja būtų buvę faina, bet mūsų noras paprastas – ramiai pajudėti gamtoje, vėl numušti tempą ir vėl pasimurkdyti upės Francia vandenyje. Šį kartą buvom visai vieni, kas šios šalies gamtoje tampa norma.
07 13
Judame toliau t.y. link kelionės pabaigos. Pakeliui sustojame levandų laukuose, kurie čia kuklūs, bet vis tiek tinkamai vienam kitam foto kadrui. Puiki aplinka atsipalaiduoti, išleisti iš savęs viską, kas mašinos viduje neleistina…
Arevalo – eilinis istorinis miestas Ispanijoje [kaži, ar yra kitokių nei istorinių?], garsėjantis kaip vienas svarbiausių mudejar stiliaus architektūros centrų visame Pirėnų pusiasalyje. Šis upių santakoje įsikūręs miestas yra paskelbtas istoriniu-meniniu paminklu, o jo viduramžių dvasia glaudžiai susijusi su Ispanijos karališkąja šeima, mat čia prabėgo žymiosios karalienės Izabelės Katalikės vaikystė. Atvykusius miestas pasitinka didinga XV a. Arévalo pilimi, senosiomis bažnyčiomis, gynybinės sienos likučiais bei autentiška Plaza de la Villa aikšte. Kas keisčiausia, kad miesto istorinė ir be galo tuščia dalis pasirodė daug jaukesnė ir žavesnė, nei gyvybinga kita dalis, turbūt artimensė tipiniam ispaniškam naujamiesčiui.
Atvykstame iki Avila. Paieškose šis miestas ypatingai sudomina dėl gynybinių sienų, bet tikimasi, kad ir vidinė sienų pusėje bus ką pamatyti. Tenka kiek nusivilti. Apytiksliai 1130 metrų aukštyje virš jūros lygio įsikūręs miestas yra aukščiausiai esanti Ispanijos provincijos sostinė, lyg ir turi ką parodyti, bet jausmas jame kažkoks ne toks. Daili pagrindinė aikštė, įspūdinga bažnyčia, bet ir jausmas kažkoks, kad yra ir kažkokio netikrumo čia. Kaip ten bebūtų, didžiausią įspūdį daro XI–XIV a. siena su 88 pusapvaliais bokštais ir 9 vartais. Šis objekts atspindi permainingą Ispanijos istoriją. Avila kalva turėjo gynybinę reikšmę dar romėnų ir vestgotų laikais, dabartinės siena pradėjo kilti XI amžiaus pabaigoje (apie 1090 m.). Šalį valdęs Kastilijos karalius Alfonso VI atėmė miestą iš musulmonų (maurų) ir įsakė jį paversti neįveikiama tvirtove, saugančia krikščionių žemes nuo galimų maurų antpuolių iš pietų. Statybos vyko keliais etapais iki XIV a. Sienos mūrijimui buvo naudojamas tvirtas pilkasis granitas, o trūkstant medžiagų statytojai panaudojo senų romėniškų kapaviečių akmenis, kolonas bei pagoniškų šventyklų liekanas, kurias vis dar galima įžvelgti kai kuriose sienos vietose. Legendos byloja, kad statybas prižiūrėjo geometrijos meistrai iš Romos bei Prancūzijos, o darbuose kartu su krikščionimis petys į petį dirbo ir likę maurų belaisviai bei žydų amatininkai. Sienos perimetras sudaro 2516 metrų, jos vidutinis storis siekia apie 3 metrus, o aukštis – 12 metrų. Kas 20 metrų išsikiša 88 pusapvaliai bokštai, kurie neleido priešui pasislėpti „pilkojoje zonoje“ po siena. Į miestą veda 9 vartai. Unikalus gynybinis sprendimas buvo priimtas statant Avilos katedrą. Jos apsidė (Cimborrio) buvo tiesiogiai integruota į gynybinę sieną ir tarnauja kaip vienas stipriausių fortifikacijos bokštų.
Vakarą pabaigiame ir nakvynę susirandame mieste Segovia. Čia vos neištinka didesnis nesusipratimas ir mano apsižioplinimas, nes… užsakiau kambarį teisingomis dienomis, bet ne liepos mėn, o rugpjūtį. Bet viešbučio darbuotoja pasistengia ir randa mums puikų sprendimą – gauname kambarį ir einame mėgautis maistu bei miestu. Segovia mūsų jau lankyta, bet taip pat kelionės pabaigoje ir labai trumpai. Nepavyksta daug paslampinėti ir šį vakarą, nes restorano aptarnavimas labai lėtas ir nepaskubinamas….
Liepos 14 diena.
Kurį tai laiką su Alwyda dar padiskutuojame, ką veikti šią dieną, bet įperšu mintį varyti į kalnus. Man rods, kad jų niekad nebus per daug. Vaikams lieka nebaisiai daug pasirinkimo. Tad štai vykstame iki Gvadarramos nacionalinio parko [Parque Nacional de la Sierra de Guadarrama]. Kalnyno teritorija vidurio Ispanijoje, nusidriekusi per Madrido ir Kastilijos ir Leono regionus. Įkurtas 2013 m., šis parkas apima daugiau nei 33 000 hektarų plotą ir saugo biologinę įvairovę, ledyninius kraštovaizdžius bei galingus pušynus. Gal todėl prieš atvykstant neramu, nes patekimas į kalnus yra ribojamas – per parą leidžiama eiti vos tūkstančiui su viršum lankytojų. Ir išties, zuikiai haikintojai skaičiuojami, prie takelio sėdi vyrukas ir žymi. Yra ir varteliai. Nežinia kaip jie sugebėtų sustabdyti tokius išsiilgusius kalnų vaikščiotojus kaip mes, bet tvarka yra tvarka.
Takų ten yra ne vienas, bet mes pasirenkame paprastą ir išvaizdų Ruta de la Laguna Grande de Peñalara [oficialiai žymi RV7]. Šis takas veda per Gvadarramos nacionalinį parką tiesiai iki ledyninės kilmės ežero, apsuptą didingų granito uolų. Trasa yra apie 6 km [pirmyn ir atgal], nesudėtinga, bet labai vaizdinga. Oras šiandien gerokai lengvesnis, siekia apie 24-27 šilumos. Pats tas žygiuoti ir kažkiek kilti [nuo 1830 m iki 2017 m virš jūros lygio]. Likus kelių šimtų metrų atkarpai iki ežero, prasideda specialiai įrengti mediniai takai. Čia nuolat patruliuoja parko darbuotojai. Tarsi kažką matuoja, tarsi stebi ir tyrinėja, bet, esu tikras, ir prižiūri visokius vaikščiotojus, saugodami jautrią vietos ekosistemą ir aplinką nuo trypimo purvinais batais. Medinis takas atveda prie pat ežero pakrantės, kur atsiveria amfiteatrą primenanti akmeninga aikštelė. Ežere griežtai draudžiama maudytis, negalima net ir prieiti, tad čia, kaip galutinėje stotelėje pailsim, užkandam, pasifotkinam ir traukiam atgal. Norėtųsi eiti kitu takeliu, bet tam esame nepasiruošę.
Traukiame atgal link Segovia. Nusprendžiame dar kartą, jau paskutinį, įkristi į upę ir joje išsimaudyti. La Boca del Asno [išvertus – „Asilo burna“] – gražus gamtos kampelis, bet ir kiek nuvaikščiota poilsiavietė.
Sraunus vanduo čia suformavo natūralius kaskadinius baseinukus, kuriuos, kaip jau minėjau, vadina „milžino puodais“. Viename tokiame puode mes ir išsimaudėm. Šį kartą trumpai, nes +25 laipsniai pasirodė nebe tokie jau tinkami maudynėms :]
Ir štai mes vėl mieste Segovia. Dailus miestas su nuostabiomis bažnyčiomis, pilimi ir gatvelėmis. Į akis krenta ir dar vienas išskirtinis šio miesto elementas – sienų dekoras. Segovijos esgrafijadas [esgrafiado segoviano] yra šio Ispanijos miesto architektūrinė ypatybė, dar vadinama „Segovijos oda“ [la piel de Segovia]. šis fasadų dekoravimas yra paruošiamas ypatingu būdu – pastatų sienos dengiamos keliais skirtingų spalvų tinko sluoksniais, o viršutinis sluoksnis pagal specialius trafaretus yra subraižomas arba nuskutamas, taip atidengiant tamsesnį apatinį foną ir sukuriant reljefinius, pasikartojančius raštus. Ši ornamentika mieste turi gilias tradicijas ir nors pati technika buvo žinoma dar romėnų laikais, čia ji įgavo išskirtinį pavidalą dėl Mudejar stiliaus įtakos, kai maurų meistrai atsinešė sudėtingų geometrinių ornamentų tradiciją. Nors anksčiau tai buvo tik didikų pilių ir bažnyčių prabanga, 1855 m. Segovijos savivaldybė išleido dekretą, skatinantį gyventojus puošti ir gražinti paprastų miesto namų fasadus. Štai todėl šiandien esgrafijadas dengia beveik visą senamiestį – nuo gyvenamųjų namų iki parduotuvėlių
Tuo tarpu visa Ispanija gyveno futbolo ritmu. m. liepos 14 d. 2026 metų pasaulio futbolo čempionato pusfinalio mače susitiko Ispanijos ir Prancūzijos vyrų futbolo rinktinės. Segovia šventė, į finalą pateko jie.
Liepos 15 d.
Prieš pasiekiant Madrido oro uostą, pasigalvojom, kad gal verta pamatyti dar vieną gamtos stebuklą – Mirador de la Pedriza, unikalų granito masyvą Gvadarrama nacionaliniame parke. Tačiau… atvykus paaiškėjo, kad įvažiavimas į gilesnę parko dalį [Canto Cochino] yra griežtai ribojamas iki 270 automobilių per parą, o ir patekimas galimas tik ankstyvą rytą gyvos eilės principu [7:30–8:00 ryto], o aikštelei užsipildius kelio užtvaras uždaromas. Štai ir pššš mūsų planams…
Bet kad nenulėkt per anksti iki oro uosto, valandėlę pavaikščiojome ties tvenkiniu Embalse de Santillana. Nieko ypatingo, bet geriau nei veržtis į didžiulį oro uostą ar Madrido transporto žiedus. Pastarieji siauba kelia dar nuo pirmo karto, prieš daugelį metų…
Na, o pabaigai, keletas įkvepiančių ispaniško eksterjero elementų :)
Taip, Ispanija mums dar neatsibodo ir mes tikrai į ją dar grįšime. Net jei bus tokie patys karščiai, jie mūsų nesustabdys. Gražu, skanu, įdomu, vasariška ir svetinga. Ko daugiau reikia žmonėms? Turbūt tik dar daugiau to gėrio :]
What do you think?