Dizaino Berlynas [nr 475]

By skrandis, 2026/06/13

Birželio 07 d.
Nauja diena –  nauji nuotykiai. Einame link „Boros Collection“, bet pakeliui, už kvartalo prisimenu esant puikiam memorialui. Pasukame, nes Milda nemačiusi. Berlyno memorialas nužudytiems Europos žydams atminti (Denkmal für die ermordeten Juden Europas), esantis pačioje miesto širdyje šalia Brandenburgo vartų, yra išties vienas emociškai stipriausių ir lankomiausių monumentų, matytų kelionėse. Architekto Peter Eisenman suprojektuotas memorialas, užimantis maždaug 19 000 kvadratinių metrų plotą, buvo oficialiai atidarytas 2005 metais, minint 60-ąsias Antrojo pasaulinio karo pabaigos metines.Monumentą sudaro beveik 3000 pilkų betoninių blokų, visi blokai yra vienodo ilgio ir pločio, tačiau skiriasi jų aukštis. Įžengus į memorialo gilumą pilki betono luitai pradeda slėgti – lyg ir matosi tolumoje gyvybė, bet duoda ir klaustrofobijos jausmą.

Vaikščioti po Berlyną visada įdomu pasukinėti akis ar pakelti galvą, nes jo architektūriniai sluoksniai ir geografinis išsidėstymas smarkiai skiriasi nuo kitų miestų.

Na o vakare, pirmasis mūsų kolegų susibėgimas. Sutikimo vakarienė vyksta puikiame craft beer darykloje, restorane ir didžiuliame lauko alaus sode “BRLO Brwhouse”.

Birželio 09 d.

Pirmoji dienos pusė susinaudojo metiniam UNESCO Dizaino miesto tinklo narių susitikimui, pristatymas ir sutarimams.

Antroji dienos pusė buvo skirta žinioms – publika išsiskirstė ir kas kur norėjo, ten ir ėjo. Mudviejų pasirinkimas buvo vykti iki Tempelhofo oro uosto, kur veikia eksperimentinė viešųjų inovacijų laboratorija „CityLAB Berlin“. Tai vieta, kur susitinka skaitmeninės technologijos, miesto valdžia, mokslas ir pilietinė visuomenė, siekdami kartu kurti ateities Berlyno viziją bei spręsti išmaniojo miesto iššūkius. Apsilankę CityLAB Berlin buvome supažindinti su projektais, darbo su atvirais duomenimis specifika ir įvairias platformas. Pvz „Gies den Kiez“ platforma, sujungianti atvirus miesto duomenis su gyventojų įsitraukimu. Interaktyviame žemėlapyje sužymėta virš 800 000 Berlyno medžių – gyventojai gali stebėti, kuriems iš jų trūksta drėgmės, ir koordinuoti miesto žalumos laistymą.

Po trumpos pertraukos [vieni kavos, kiti alaus], mes atvykome iki paties oro uosto centrinio įėjimo. Flughafen Berlin Tempelhof yra vienas monumentaliausių, istoriškai turtingiausių ir įdomiausių architektūros paminklų ne tik Vokietijoje, bet ir visame pasaulyje. XX a. pirmojoje pusėje pastatytas kompleksas, kurį britų architektas seras Normanas Fosteris kadaise pavadino „visų modernių oro uostų motina“, 2008 metais buvo galutinai uždarytas aviacijai ir transformuotas į unikalią viešąją erdvę. Būdami su Alwyda Berlyne mes pasibastėm po lauko teritorija, tad progos pamatyti vidų negalėjau praleisti. Pastatų kompleksas, kurį 4-ajame dešimtmetyje suprojektavo architektas Ernst Sagebiel, atspindi gigantiškus nacių užmojus. Tai vis dar yra vienas didžiausių statinių kompleksų pasaulyje pagal plotą. Jo puslankio formos terminalo stogas yra daugiau nei 1.2 kilometro ilgio, o po juo slėpėsi ne tik lėktuvų angarai, bet ir milžiniški požeminiai bunkeriai, geležinkelio tuneliai bei slaptos gamyklos.
Pasaulio istorijoje šis oro uostas labiausiai išgarsėjo Šaltojo karo metais (1948–1949 m.) per Berlyno blokadą. Sovietų Sąjungai užblokavus visus sausumos kelius į Vakarų Berlyną, Tempelhofas tapo vieninteliu išsigelbėjimo keliu – čia vyko „Berlyno oro tiltas“, kai Vakarų sąjungininkų lėktuvai tūpė kas kelias minutes, gabendami miestui maistą, anglį ir vaistus.
Šiandien buvę oro uosto pakilimo takai ir aplinkinės teritorijos (iš viso apie 355 hektarai) yra paversti didžiausiu Berlyno viešuoju parku, kuris plotu lenkia net Niujorko Centrinį parką. Čia skamba muzika, kepama mėsytė, važinėjama dviračiais ir tt ir tt. Labai fainas paskirties pasikeitimas. Tuo tarpu pats pastatas vis dar ieško naujų prasmių. Ir gausybės investicijų.

Trumpam grįžome į viešbutį, o nuo čia vėl visi kartu judėjome link vakarienės. O vakarienė buvo su vaizdu. Susėdom šalia su La Specia, Valencia ir Detroit. Šnekų buvo daug, o baigėme antrame restorano aukšte [klube], su smagesniais intarpais ir pokštais.

Birželio 09 d.
Pirmoji diena ir vėl darbinė. Dabar darbas vyko darbo grupėse ir specializuotose diskusijose. Neprailgo, buvo vertinga ir įdomu.

Trumpa pertrauka iki tolimesnės programos veiklų. Besėdint Berlyne susrašiau netyčia su Svajka, o tas sako, kad bybį aš ten veikiu. Ir atsiuntė paveiksliuką su įspūdingu bybiu. Ne savo, o meno kūrinio. Paaiškėjo, kad jis visai šalia mūsų susitikimų vietos, tad nepraleidau progos nueiti gyvai pamatyti ir pasidomėti, ką tas bybis čia veikia.
Pasirodo, skulptūra-bareljefas yra pavadintas „Friede sei mit Dir“ (liet. „Taika su tavimi“), neoficialiai dar vadinama „Berlyno varpa“. Šis kūrinys 2009 m. buvo užkabintas ant kairiosios pakraipos laikraščio „Die Tageszeitung“ [taz] redakcijos pastato sienos. Skulptorius Peter Lenk ant pastato sienos per penkis aukštus uždėjo nuogo vyro figūrą su milžinišku, komiškai padidintu bybiu. Šis vyras – Kai Diekmann, tuometinis didžiausio, dešiniosios pakraipos Vokietijos bulvarinio laikraščio „Bild“ vyriausiasis redaktorius.
Skulptūra buvo pakabinta taip, kad jos personažas žiūrėtų tiesiai į kitoje gatvės pusėje esančią „Axel Springer“ leidyklos būstinę, kurioje ir dirbo pats K. Diekmannas. Viršutiniame aukšte užrašytas pavadinimas „Friede sei mit Dir“ yra dviprasmiškas – tai ne tik palinkėjimas „Taikos tau“, bet ir aliuzija į pačios leidyklos vadovę Friede Springer, kuri skulptūroje pavaizduota žemiau kaip gyvačių užkalbėtoja. Visas šis konfliktas prasidėjo dar 2002 m., kai „taz“ laikraštyje buvo išspausdintas satyrinis straipsnis. Jame buvo juokaujama, kad garsusis „Bild“ redaktorius K. Diekmannas išvyko į Milaną pasididinti savo „mažo penio“, panaudodamas mirusio lavono audinius. Įsižeidęs „Bild“ redaktorius padavė „taz“ į teismą už šmeižtą, garbės įžeidimą ir privatumo pažeidimą, reikalaudamas 30’000 eurų kompensacijos. Tačiau įvyko netikėtas posūkis – teismas ieškinį atmetė. Teisėjas nusprendė, kad K. Diekmannas pats vadovauja geltonajai spaudai, kuri kasdien grubiai pažeidžia kitų žmonių privatumą ir naudoja skandalingus metodus, todėl jis, kaip viešas asmuo, privalo toleruoti tokio paties lygio satyrą savo atžvilgiu. Švęsdama šią teisinę pergalę, „taz“ redakcija užsakė skulptūrą ir per vieną naktį slapta ją sumontavo ant savo fasado. K. Diekmannas pasimokė iš praeities ir kovos netęsė. Skandalas dar kartą įsiplieskė pačioje „taz“ redakcijoje, kai naujai paskirta vyriausioji redaktorė Ines Pohl pareikalavo pašalinti šį kūrinį, pavadindama jį „pigiomis vyriškomis galios demonstracijomis“. Visgi darbuotojai nubalsavo skulptūrą palikti, nes sutartyje su menininku buvo numatyta didžiulė 130 000 eurų bauda už ankstyvą jos nuėmimą. Taip šis „žiniasklaidos organas“ liko kaboti iki šiol kaip gyvas Berlyno spaudos karų paminklas

Netrukus vėl visi susitikome ir susėdome į autobusą. Ekskursija laivu iki Berlyno dizaino jubiliejinės šventės. Gera proga pasidairyti į architektūrą…

…ir į kolegas.

Galutinė laivo maršruto stotelė – „Radialsystem“. Vienas ryškiausių ir progresyviausių nepriklausomo šiuolaikinio šokio, muzikos ir scenos menų centrų Berlyne. Pastatas akivaizdžiai industrinis – pastatytas 1881 m. kaip viena iš Berlyno miesto modernių nuotekų siurblinių. Raudonų plytų neogotikinio stiliaus gamykla per Antrąjį pasaulinį karą buvo stipriai apgadinta, vėliau ilgus metus stovėjo tuščia, o jos rytinė dalis komunalinėms reikmėms veikė iki pat 1999 m. 2006 m. rugsėjį pastatas buvo prikeltas naujam gyvenimui ir atidarytas kaip nepriklausomas kultūros centras. Architektai puikiai suderino senąjį pramoninį paveldą su moderniu stiklo bei betono dizainu, išplečiant erdvę iki 6 aukštų, kuriuose dabar išsidėsčiusios didelės salės, šokio studijos ir terasos. Čia birželio 9 dieną vyko išskirtinis renginys, skirtas Berlyno dizaino bendruomenei – „Berlin UNESCO City of Design“ 20-mečio jubiliejaus šventė ir paroda. Renginys subūrė svarbiausius miesto kūrėjus, tarptautinius svečius bei Berlyno partnerius. Vyko ne tik iškilmingi sveikinimai bei tinklaveika, bet ir speciali paroda, kurioje savo inovacijas pristatė Berlyno aukštųjų technikos ir ekonomikos mokyklų dizaino padaliniai. Buvo gražus didelis pokalbis ant scenos apie dizaino vertę ir daug mažų pokalbiukų apie viską toliau nuo scenos.

Diena buvo ilga ir sunkoka, tad pajutę jog laikas nusiplauti, tai ir padarėme. Grįžome į barą “BRLO Brwhouse”, kur su[si]tikome bičiulį ir kolegą Roką Naudžių. Kalbos liejosi toliau, tik lietuviškai ir gausybe juoko.

Birželio 10 d.
Laikas persikraustyti iš Berlyno į Frankfurtą. Traukinyje vieni miega, kiti turi susitikimus, treti deal’ina reikaliukus.

2026 metais šis miestas Frankfurtas prie Maino ir visas regionas oficialiai tapo „Pasaulio dizaino sostine 2026“. Beje, šis garbingas titulas pirmą kartą atiteko Vokietijos miestui. Veiksmo čia netrūksta visus metus, su programiniu skambiu šūkiu „Design for Democracy. Atmospheres for a better life“. Frankfurte ir jo apylinkėse numatyta daugiau nei 2000 kultūrinių renginių bei 450 visuomeninių projektų, kuriuose dizainas pasitelkiamas kaip įrankis spręsti gilias urbanistines problemas, skatinti pilietinę įtrauktį, ekologinį tvarumą bei stiprinti bendruomeninį ryšį. Pavyko ir mums viso to dalelę pajusti.

Tik pasiekę Frankfurtą, pėdiname iki pastato adresu Neue Mainzer Str. 28 (K26 pastatas). Čia dizaino paroda, kurioje pristatoma labai skirtinga ir plati dizaino objektų ekspozicija. 300 kvadratinių metrų salone mes beveik paskutiniai lankytojai. Nuo šios dienos paroda uždaroma, o pastatas griaunamas. Jo vietoje – didesnis, modernesnis ir dizainiškesnis.

Laikas vakarieniauti. Vykstame į miesto centre esantį restoraną “Margarete”. Dizaino programų vadovų sveikinimai, pristatymai ir skanus maistas su gausybe kalbų su aplink sėdinčiais.

Birželio 11 d.
Nauja diena, tie patys veidai :]

Judame link Museum Angewande Kunst. Vieni viešuoju transportu, o mudu su Milda – pėstute.

Tęsiame dizaino miestų susitikimus. Vėl pristatymai, dar daugiau pokalbių ir tinklinimosi.

Susitikimas vyksta Taikomojo meno muziejuje (Museum Angewandte Kunst). Šiuose išskirtiniuose architekto Richard Meieri suprojektuotuose rūmuose be mūsų susitikimo vyksta dar ir keletas parodų. Viena jų – „Design for Democracy“ – nelabai ypatinga, bet visgi pagrindinė WDC sezono paroda, atsidariusi gegužės pabaigoje ir tyrinėjusi, kaip dizainas gali padėti stiprinti visuomenės pasitikėjimą valdžios bei bendruomeninėmis institucijomis.Trečiame aukšte – „Ambiente: 25 Jahre Talents – Lokale Perspektiven“, speciali paroda, skirta paminėti Frankfurto mugės „Ambiente“ talentų programos 25-metį. Ekspozicijoje buvo pristatyti 10 žymiausių regiono dizainerių bei studijų (tokių kaip Studio Kai Linke, Martin Hirth, Julia Huisken ir kt.) kūriniai bei produktai, geriausiai iliustruojantys jų kūrybinę raidą ir Frankfurto dizaino mokyklos įtaką.

Čia veikė ir viena išskirtinė paroda, pavadinimu „Wool. Silk. Resistance.“, kuri tapo pirmuoju tokiu dideliu, vien tik kilimams ir tekstilei skirtu reginiu šioje erdvėje po 45 metų pertraukos. Parodoje kilimai buvo pristatomi ne kaip interjero dekoras, o kaip galingas socialinio bei politinio pasipriešinimo įrankis: 37 šiuolaikiniai menininkai iš viso pasaulio [nuo Azerbaidžano iki JAV] įvairiomis technikomis nagrinėja migracijos, rasizmo, ekologinių katastrofų ir bendruomenių atsparumo temas.

Pavalgę priešpietukus traukiame visi į kitą erdvę adresu Henschelstraße 20, prie pat Frankfurto Rytinės stoties. Čia dar viena dizainerių paroda ir dar ne vienas dizaino veiklų pristatymas.

Birželio 12 d.
Lietingas rytas. Susodinami į autobusą ir vykstame iki Künstlerkolonien Mathildenhöhe Darmstadt, unikalaus, į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą įtraukto architektūrinio komplekso, kuris XX a. pradžioje tapo vienu svarbiausių secesijos [Art Nouveau] ir modernizmo lopšių Europoje. Šią menininkų koloniją 1899 m. įkūrė Heseno didysis hercogas Ernst Liudvik, pakvietęs septynis žymius to meto vizionierius, tarp jų – Peter Behrens ir Joseph Maria Olbrich, kurti visiškai naują, eksperimentinę gyvenamąją ir darbo aplinką, kurioje menas susijungtų su kasdieniu gyvenimu bei amatais. Ant kalvos iškilę Vestuvių bokštas (Hochzeitsturm), secesinio stiliaus parodų rūmai bei pačių menininkų suprojektuoti gyvenamieji namai kartu su aplinkiniais platanų sodais sudaro vientisą „meno kūrinio“ pavyzdį. Šiandien šis Mathildenhöhe miestelis veikia kaip gyvas muziejus po atviru dangumi, o Frankfurto – Pasaulio dizaino sostinės 2026 kontekste čia galima atrasti ir dar vieną dizaino parodą [gal jų būta ir daugiau, bet mes radom vieną].

Atvykstame iki Wiesbaden. Čia dar viena kita reprezentacija ir apsilankymas dizaino studijoje.

Grįžtame link Frankfurto. Paskutinis sustojimas – audiovizualiniame projekte „Frankfurt: City of WOW!“. Wow gal ne dėl sprendimų ir vizualų, ne dėl miesto pristatymo ir turinio, kiek wow dėl to, kaip per labai trumpą terminą tai įgyvendinimo [berods sakė, kad per pusmetį]. Projektas – multisensorinis ir interaktyvus multimedijos reginys, specialiai sukurtas Frankfurto – Pasaulio dizaino sostinės 2026 programos dalis. Šis šou veikia buvusiame „Dresdner Bank“ dokumentų archyve ir siūlo lankytojams 60 minučių kelionę laiku per 800 metų miesto istoriją – nuo viduramžių prekybos privilegijų iki šiuolaikinio globalaus finansų ir inovacijų centro. Gerai, tikrai gerai. Bet galima buvo ir geriau.

Vakare pajudame iki renginių vietos Westhafen Pier 1. Naujame ir moderniame krantinės pastate turėjo vykti dizaino apdovanojimai ir bendra vakarienė. Bet dėl masės ir nevisai suderinto reikalo, supratome, kad nelabai tilpsime ir juolab nelabai pavalgysime. Tad improvizuodami pasirinkome eiti į tradicinį Apfelwein restoraną, kitame, jaukiame miesto rajone Sachsenhausen.
Buvau pasidaręs tyrimą, kuriuos iš tų restoranų reikėtų aplankyti ir kaip tik chebra pasirinko vieną jų – Adolf Wagner. Maistas tradicinis – nuo dešros iki šnicelio, gėrimai nuo alaus iki obuolių vyno. Tikra užeiga su tikru padavėju ir tikru pub’iniu triukšmu. Puikus patyrimas ir fantastiškas užsibaigimas su teisinga ir dizainiška kompanija.

Birželio 13 d.
Kolegos išsibėgiojo kas sau, o mudu su Milda nusprendėm prasieiti pro Frankfurto muziejus. Pradėjome Städel Museum, kuriame pagrindinis akcentas – „Monet on the Normandy Coast. The Discovery of Étretat“.
Paroda skirta legendinio žvejų kaimelio Étreta [FR] išgarsėjimui tarp menininkų, ypač impresionistų. Muziejui pavyko surinkti apie 170 išskirtinių paveikslų, piešinių, fotografijų bei istorinių dokumentų iš geriausių Prancūzijos bei pasaulio muziejų, kur skirtingi menininkai kūrybą dedikuoja nuostabiam krantui. O parodos esminiu akcentu tapo 24 paties Claude Monet kūriniai.

Šalia klasikinių darbų išsiskyrė šiuolaikinė skandinavų menininkų dueto Michael Elmgreen ir Ingar Dragset instaliacija „Stillleben mit Gemüse“. Realistinių skulptūrų “dalyvavimas” parodose buvo netikėtas, ypač kai piešiantis berniukas pasirodė visai ne “piešiantis berniukas”, o skulptūra :]

Vokietijos architektūros muziejus Deutsches Architekturmuseum / DAM visada vertas apsilankymo. Šį kartą radom parodą apie priemiestinius rajonus. Įdomi ir konkreti paroda apie amerikeičių gyvenimo pokyčius ir suburbines kultūras.

Na o pabaigai pasilikom MOMEM (Museum Of Modern Electronic Music). Teigia, kad tai yra pirmasis pasaulyje muziejus, skirtas išskirtinai tik elektroninei muzikai ir klubinei kultūrai. Idėja išties unikali, o va su įgyvendinimu silpnai –  yra ką paliesti, ką pasiklausyti, pasimokyti kaip sukinėti rankenėles, bet šiuolaikiniam muziejui silpnai.

Beje, prieš atvykstant į Berlyną UNESCO Dizaino nariai pasidarė apklausą, su kuo jiems asocijuojasi Vokietijos sostinė. Daugiausiai dėmesio gavo techno muzika ir alus :]

Štai taip ir baigėsi mūsų darbostoginis vizitas. Kai bendravimas vyksta su fainais kolegomis, riba tarp darbo ir laisvalaikio ima tirpti. Tai jau berods 4-as mano dalyvavimas šių dizaino miestų suvažiavime ir turiu pasakyti, kad kuo toliau, tuo prasmingiau. O jei dar Kauno miestas suprastų dizaino vertę, būtų visai gerai.