Grousbous grybų kelias [nr 257]
Nuoširdžiai pasiilgau grybavimo. Ir kai visi ėmė kelti į facebookus nuotraukas su grybais iš Liuksemburgo ar Lietuvos miškų, pradėjau stipriai pavydėti [nepiktai, bet nuoširdžiai] ir nieko kito negalėjau galvoti, kaip tik susiorganizuoti grybavimą. Jau trys ar daugiau metų, kaip neteko akis braukyti per lapuotas samanas… Nenorėjau sportinio grybavimo, tik to nuoširdaus, lengvo ir akis medituoti verčiančio grybavimo. Ir štai, savaitės bėgyje nulijo, į pabaigą saulutė pašildė, savaitgalis atėjo ir mes visi trys patraukėm ant Liuksemburgo miškų. Nužiūrėjom trasą ne pačią trumpiausią [10 km], bet įdomią ir, svarbiausią, miškingą.
Grosbous miestelis pasirodė labai jaukus, bet tradiciškai tylus ir be gyvybės ženklų. Takas prasidėjo per ūkininkų laukus. Traktoristai dirbo, kilmingieji paukščiai kantriai laukė pabaidyto mėsinio grobio. Takas nuo kukurūzų lauko pasuko į miškus. Pastarasis vietomis buvo labai jaukus ir artimas dėl panašumo į mūsų mylimą Mizarų mišką su keliuku iki Bilso ežero…
Nuotaika puiki, mažė Medeina retkarčiais kažką pakomentuoja, bet dažniausiai tingiai snaudžia ir tabaluoja kojomis.
Gamta vis labiau susidraugauja su rudeniu ir rodyti savo gelsvėjantį, raustantį veidą.
O kartu su rudens spalvomis pasimato ir rudens gėrybės – grybai. Miškas pilnas įvairiausių grybų, valgomų ir nevalgomų, gražių ir nelabai, spalvingų ir juodai baltų… Nepersistengiant maišas ima pilnėti nuo baravykų, raudonviršių, lepšių. Pasivaikščiojimo takas įgauna prasmę ir patenkina mano seną svajonę smagiai pagrybauti. Ne Mizarų miškai, ne voveraitės, bet grybai gražūs ir tikri. Būtent tai, ko reikėjo ir ko norėjau.
Laimingi grįžtame namo, kur laukia visai smagus darbas valyti grybus, juos virti ir džiovinti. Procesas ilgas, bet fainas ir jaukus. Namai nuo džiovinamų grybų kvepės dar ne vieną dieną…. :] Ir primins Mizarus, šeimos išėjimus į miškus grybauti, Nemuną, pušis ir tikrą, pačių susirinktą maistą iš Gamtos.
What do you think?